P. Auštrevičius. Kada bus pateiktas reikalavimas atstatyti Berlyno sieną?

Pastarajame Ženevos derybų raunde tarp Kremliaus veikėjų ir Vakarų pasigirdo kai kurių saugumo ekspertų nuomonė, kad erdvės deryboms nėra, bet plyšys, matyt, atsirastų. Menka paguoda tie retoriniai išvedžiojimai.

Situacija pavojingai liūdna, bet esu tikras, kad net mažiausios nuolaidos iš Vakarų pusės agresoriaus bus priimtos kaip įkvėpimas išplėsti absurdiškų reikalavimų sąrašą. Jei jau pasigirdo įsakmus Kremliaus tonas dėl NATO pajėgų buvimo Rumunijoje ir Bulgarijoje, gal po kelių dienų bus pareikalauta atstatyti Berlyno sieną?

Nelinkėčiau nei JAV, nei Prancūzijai (ar kam nors kitam) duoti Kremliui suprasti, kad Vakarų vienybė priimant sprendimus gali būti suskaldyta ar kitaip susilpninta. Šiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, Vakarams trūks plyš reikia laikytis tvirtų pozicijų:

Pirma. Būtina teisingai vertinti Kremliaus veiksmus ir ketinimus: tai yra šantažas, politinių įkaitų ėmimas, nepriimtinas XXI amžiui. Kertinis principas ir žinia iš Vakarų pusės: jokių nuolaidų esamomis aplinkybėmis nebus ir negali būti. Nuolaidos niekada nebus baigtinės, nes agresorius (Rusija, kaip ir Kinija ekonominėje erdvėje) visuomet reikalaus dar daugiau kitų gerovės sąskaita.

Antra. Reikia išvengti rimtesnių strateginių klaidų, t.y. turime užsitikrinti, kad JAV ir ES nebandytų malšinti įtampų ieškodami atskirų dvišalių ar grupinių susitarimų su Kremliumi. Prancūzijos prezidento E. Macrono išsakytas siūlymas skatinti ES ir Rusijos derybas, pastumiant į šalį JAV ir NATO, mano įsitikinimu, yra ir neteisingas, ir pavojingas.

Trečia. Vakarams tiesiog gyvybiškai svarbu matyti ir mąstyti plačiau. Agresorius savo viešajame  taikiklyje jau kuris laikas rodo Ukrainą, bet veikia ne viename fronte. Turiu galvoje pirmiausia Baltarusiją.

Pačioje Baltarusijoje, šalies viduje, šiuo metu vyksta net pavojingesni manevrai nei prie sienos su Ukraina. Pasinaudojant seniai nebesavarankišku patogiu partneriu Lukašenka, į Baltarusiją įvedamas grėsmingas Rusijos karinis kontingentas.

Rusijos karių ir samdinių atsiradimas Baltarusijoje reiškia faktinę mūsų kaimynės aneksiją. Tai galimai yra Baltarusijos suvereniteto likučių naikinimas. Kas galėtų paneigti, kad Putino planuose nėra išsikeltas tikslas artimiausiu metu galutinai prisijungti Baltarusiją?

Nesutikčiau, kad Kremlius pastarosiomis savaitėmis elgiasi kaip chuliganas. Tai panašiau į nuo daugelio negalavimų kenčiančio maniako elgesį. Deja, Kremlius pasinaudojo Vakarų telefonine diplomatija, o taip pat ir žiniasklaidos plačiai nušviestais susitikimais kaip tribūna savo agresijai skleisti, kiekvieną kartą ilgindamas ir keisdamas reikalavimų sąrašą.

Viena vertus, gerai: taip demokratiško pasaulio akyse akivaizdžiai buvo įtvirtintas Kremliaus kaip politinio teroristo statusas. Kita vertus, Vakarams, ir ypač ES senbuvėms, reikėtų atsisakyti iliuzijų dėl „pasimatymo“ su KGB teroristu perspektyvos: kai kišenėje – cheminis ginklas, džentelmeniško elgesio taisyklės negalioja ir romantikos nesuteiks net įspūdingas Ženevos ežero kraštovaizdis.