P. Auštrevičius. Gelbstint Europą (neeilinį kartą)

Gelbėti, ne gaivinti – manau, yra tinkamesnis epitetas, nes Europai ir europiečiams dabar reikia padėti. Jei pagalbos nebūtų – tada tikriausiai reikėtų gaivinti.

Į kova su pasaulinės koronaviruso pandemijos padariniais Europos Komisija siūlo mesti protu daugeliui sunkiai suvokiamus 750 milijardų eurų (palyginti – 2020 m. numatytos Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos siekia 11,5 milijardo eurų, įskaitant ES paramos lėšas). Naujajam ES finansiniam paketui – vadinamajam Europos atsigavimo fondui – artimiausiu metu ne tik dar turės pritarti Europos Parlamentas, bet ir visų 27 ES valstybių narių nacionaliniai parlamentai.

Todėl maratonas prieš akis – ilgas. Vilties, kaip ir erdvės deryboms, yra. Lengvos sėkmės tikėtis neverta, vis dėlto laikas spaudžia ir reikalingas greitas rezultatas.

Pirma: net šiomis neeilinėmis aplinkybėmis Europos Sąjungos, kaip institucijos, suvokimas negali (ir neturėtų) būti redukuotas iki bankomato arba tiesiog pinigų gryninimo mašinos. Dėl to visiškai pritariu savo kolegai Dacianui Ciolosui, su kuriuo kartu dirbame Europos Parlamento frakcijoje „Renew Europe“.

Sutikčiau ir su Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen įžvalga, kad šiandien Europą, kurtą septynis dešimtmečius, reikia lipdyti iš naujo. Pradedant nuo pagrindų – laisvės judėti, laisvės prekiauti (vieningos Europos rinkos), laivės dirbti, galų gale – įgyti tinkamą išsilavinimą ir pasirūpinti savo šeima.

Pasiūlymą dėl garsiojo 750 milijardų eurų Europos atsigavimo paketo, kurį Europos Parlamente pristatė Europos Komisijos vadovė, daugelis pasveikino. Bet, tiesą sakant, be ypatingų plojimų. Du trečdalius minėtos sumos, planuojama, sudarys ES dotacijos, dar apie trečdalis lėšų bus suteikta kaip paskolos. Visam šiam reikalui Europos Komisija skolinsis visos ES vardu, taigi – ir kiekvieno europiečio vardu.

Atsakingiau mąstantys puikiai supranta – solidarumas reikš papildomus finansinius įsipareigojimus, papildomą atsakomybę ir nuoseklų sutartų taisyklių laikymąsi. Naujoji milžiniška ES investicija sukurs ne vien naujas galimybes, bet, suprantama, ir naują naštą ateinančioms europiečių kartoms. Juk milijardus, reikiamus nuo dabar iki 2024 metų, teks atiduoti per ateinančius mažiausiai tris dešimtmečius. Nepaisant geriausių ES skolinimosi galimybių, tai nėra juokai.

Praėjusios ekonominės krizės pamokų pamiršti taip pat nevertėtų. Tas galioja Lietuvos valdžiai, aukščiausiems politikams, kurie toliau lenktyniauja, kas pasiūlys daugiau ar įspūdingiau. Berniukai klausia apie ūgį, klausia, ar mes pasveiksime, o mergaitė, jei išsipildys I. Šimonytės prognozė, tikrai vieną dieną Prezidento ar premjero paklaus: kada užaugsiu tiek, kad grąžinčiau, ką mano vardu skolinatės šiandien? Apgaulinga būtų guostis vien ta mintimi, kad galimos ES dotacijos (subsidijos) suma – didesnė už siūlomą paskolą…

Ekonomistų prognozės Lietuvai ir Europai pyragų nežada (prognozuojamas Europos Sąjungos BVP nuosmukis gali siekti 8-12 procentų). Sveika žiūrėti realybei į akis, nes tokiomis aplinkybėmis sprendimai bus atsakingesni.

Gerai, kad Europos Komisija savo pristatyto Fondo milijardus tiesiogiai susiejo su daugiamečiu 2021-2027 ES biudžetu. Tai suteiks aiškesnį vaizdą ES valstybėms narėms, daugiau ar mažiau nukentėjusioms nuo pandemijos.

Nors Europa turi savo pinigų spausdinimo mašiną (Europos Centrinis bankas), tačiau besąlygiškoms eurų dalyboms tikrai nėra pasirengusi. Pietų Europoje tebeskamba daina apie visų ES valstybių solidarumą, tačiau kalbėti vien tiktai apie dovanas yra gerokai per anksti.

Ypač kai dalis ES valstybių kreivai šnairuoja į būsimas skolintų lėšų dalybas. Tikėtina, kad Danijos, Švedijos, Nyderlandų, ne tik Austrijos nacionaliniai parlamentai sunkiai tars pritarimo žodį platesniam ES skolinimuisi, nes tai tikriausiai reikštų ir jų finansinių įsipareigojimų augimą.

Unikalaus Europos gaivinimo plano krikštatėviai – 2M, arba prezidentas Macronas ir kanclerė Merkel – racionaliai sutarė ir pasiūlė, bet kompromisų meną bus būtina demonstruoti artimiausiomis savaitėmis.

Akivaizdu, kad kai kuriais atvejais naujojo ES fondo lėšos nuims didžiulę spaudimo naštą nuo nacionalinių ES narių biudžetų. Lietuvos atveju tai prilygs mūsų Vyriausybės skolinimosi-nacionalinio ekonomikos gaivinimo plano apimčiai, ir, planuojama, sudarys apie 6,3 milijardo eurų.

EK pasiūlymas Lietuvai dosnus, tačiau, pakartosiu, jis dar neturi nei Europos Tarybos, nei ES valstybių narių pritarimo. Čia prasidės tikroji varvalynė. Kalbant apie Lietuvos namų darbus, siūlyčiau pirmiausia pradėti nuo dalykiškos viešosios diskusijos –tarp skirtingų valdžių, politinių jėgų, verslo, socialinių partnerių. Reikia kalbėti ne tik apie verslo konkurencingumą, geresnes sąlygas ūkininkams, bet ir apie pagalbą šeimos verslams, naujas investicijas į švietimą bei kultūrą, t.y. ir į tas sritis, kurios, valstiečių požiūriu, neatsiperka ir nėra naudingos.

Todėl Vyriausybės kabinetas Nr. 339 nėra ta vieta, kur turėtų būti priimami sprendimai visų mūsų ir ateinančios kartos vardu. Ta vieta taip pat nėra kurios nors vienos politinės grupės posėdžių salė.

ES laukia itin sunki diskusija apie naujuosius bendrus mokesčius ateities Europai. Kokie jie bus – anglies dvideginio, iškastinio importuojamo kuro, skaitmeninių platformų? Žadamas kelias į žaliąją ir skaitmeninę ateitį. Iš tikrųjų, tai kelias į kiekvieno mūsų, kiekvieno – dar net negimusio europiečio – ateitį.