P. Auštrevičius. Europa pro Lietuvos langą

Prieš savaitę minėjome Lietuvos narystės ES 17-ąsias metines, gegužės 9-ąją pasitinkame Europos dieną, o kartu ir prasidedančią Europos ateities konferenciją, kurioje turės atsispindėti ir lietuviškasis požiūris į ES ateitį. Esame prie ES tapatybės kūrimo jau ne vienus metus prisidedanti valstybė, tad verta aptarti mūsų indėlį į Europos dabartį ir ateitį.

Lietuvos europietiška darbotvarkė visuomet turėjo savo ypatumų, natūralu, padėtis kaimyninėse  valstybėse mums visada rūpėjo pirmiausiai. Dabar, kai kiekvieno europiečio galvoje sukasi mintys apie tai, kada išlipsime iš pandeminės duobės ir grįšime į augimo periodą (bei išsitrauksime laisvų kelionių lagaminą), prioritetų skalė ir Lietuvoje kiek pasislinko.

Vis dėlto Europos sveikata priklausys ne tik nuo to, kiek sėkmingai atkursime visos Bendrijos ar kiekvienos valstybės narės ekonomikas. Šiandienos Europoje Lietuva turi papildomų galvos skausmų. Šių problemų sprendimai rūpi mums, bet turime toliau siekti visos ES solidarumo, kad apgintume laisvės ir liberalios demokratijos idėjas, galų gale – kad išsaugotume visos europiečių bendrijos veidą, kurį prieš dešimtmečius savo vizijose matė ES projekto krikštatėviai. Mano galva, esminiai išbandymai yra šie:

Pirma. Išliekančios didelės įtampos dėl saugumo prie Ukrainos rytinių sienų, kurios grasino ir tebegrasina visos Europos saugumui. Lietuvos pastangos atkreipti ES dėmesį ir ieškoti būtinų sprendimų turi tęstis, siekiant nusavintų Ukrainos teritorijų deokupacijos ir pilno suvereniteto atkūrimo.

Pačios Europos saugumas tik didės, jeigu mes bendromis pastangomis stiprinsime Ukrainos gynybinį potencialą.

Antra. Nuolatinė bloga padėtis Baltarusijoje, kurios buvęs prezidentas tęsia neregėto masto politinius persekiojimus. Šiuo metu šioje šalyje yra virš 350 politinių kalinių, teismuose – šimtai sufabrikuotų bylų, tai lydi totalus elementarių žmogaus teisių nepaisymas. Lietuvos pastangas Baltarusijos klausimu matome, bet dar nepasiekėme adekvačios Vakarų pasaulio reakcijos į vykdomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Laikas įsisąmoninti, kad tik realios ir griežtos ES sankcijos režimo veikėjams, Baltarusijos korumpuotam politiniam elitui bei jėgos struktūrų įsakymų vykdytojams gali stabdyti represijas.

Galbūt kai kas vis dar iki galo nesupranta, su kokia viltimi į mus, Lietuvą (o kartu ir Lenkiją) žvelgia baltarusiai – ne tiktai iš Minsko, bet ir Gardino, Naugarduko, Bresto… Ne veltui istorija mus sieja gražiu šūkiu „Už Mūsų ir Jūsų Laisvę“.

Privalome toliau siekti, kad ES sprendimai Baltarusijos režimo atžvilgiu būtų kuo konkretesni ir tikslesni, teikiantys vilties tūkstančiams, kurie kovoja už demokratiją ir aukoja save. Šiame kontekste Baltarusijos grasinimai ir ekonominis šantažas Lietuvos atžvilgiu niekur nedings, verta tai suprasti.

Dėl Astravo – reikia pripažinti, kad užmegztas Lietuvos dialogas su Europos Komisija dėl pavojingos Astravo atominės jėgainės dar neatnešė laukiamų rezultatų, nepanaikino grėsmių Lietuvos ir europiečių saugumui. Mums tenka rimta užduotis visos Europos vardu siekti pergalės prieš branduolinį lobizmą, prieš eilinius tuščius Minsko bei Maskvos pažadus ir tebesitęsiantį mulkinimą.

Trišalis susitarimas tarp Baltijos valstybių dėl nešvarios astravinės elektros blokados vis dar nėra pasiektas, Europos Komisijai, deja, tebeužimant neapibrėžtą poziciją. Vilties yra, reikia daugiau sutelktų pastangų.

Trečia. Rusija ir V. Putino aplinka. Kremlius nebesislapsto skelbdamas šventąjį karą prieš vakarietišką demokratiją, atsisakydamas bet kokių iliuzijų dėl konstitucinių savo piliečių teisių užtikrinimo, naudodamas brutaliausius žudymo įrankius prieš politinius oponentus.

Europa lieka kertinių Kremliaus interesų lauke. Europos energetinę nepriklausomybę naikinančio projekto „Nord Stream 2“ vairas tebėra europiečių rankose, kurie dalyvauja kaip akcininkai. Akcininkų bendrovės jaukiai įsikūrusios Vakarų Europos sostinėse, jos brėžia savo perspektyvą, tiesiogiai oponuojančią bendriems jau priimtiems ES sprendimams. Lietuva gali ir turi prisidėti, kad supratimo šiuo klausimu tarp ES partnerių daugėtų ir baigtume kenkti sau bei ateinančioms kartoms.

Kevirta. Būtini bendri europietiški sprendimai turi galioti visiems ES šeimos nariams. Tai reiškia, kad Europai reikia ne tik skolintis kartu, gaivinant ekonomikas ir atkuriant konkurencingumą, bet ir veikti išvien dar plačiau, siekiant įtvirtinti ES kaip pajėgaus globalaus žaidėjo statusą.

Lietuvai reikia didesnės Europos vienybės saugumo ir ekonominių lūžių laikotarpiu. Gilesnė europinė integracija yra efektyviausias įrankis, kuris įgalins suvaldyti pandemiją, ekonominį nuosmukį, klimato kaitą ir kito pobūdžio krizes. Po vieną visi esame silpnesni.

Penkta. Be Jungtinės Karalystės gegužės 9-ąja, Europos dieną, ES pasitinka pirmą kartą (bent jau šį šimtmetį). Šiame raidos etape neverta pamiršti, kad turime nemažai valstybių, kurios su didelėm viltim laukia signalo iš Europos Sąjungos, tikisi savo ilgamečių pastangų pripažinimo ir paramos. Galvoje turiu Rytų Europos ir Vakarų Balkanų valstybes. Negalime sustoti vietoje, ES šeimą reikia plėsti ir stiprinti.

Vakcinos kovai su pandemija sukurtos, europiečiai galbūt jau po šios vasaros galės grįžti į labiau įprastą gyvenimą, ekonomikos sutvirtės. Tačiau esminiai Europos egzistenciniai klausimai lieka sprendžiami – ne vien pačioje ES, bet ir už jos ribų.