P. Auštrevičius. Europa ir nauja jos sėkmės istorija

Mažai kas ginčija, kad krizės metu įmanomi ir netgi naudingi esminiai pokyčiai.  Ne naktines reformas turiu omenyje, žinoma.  Ekonominės ir socialinės krizės, sukeltos visiems jau gerai žinomo viruso, fone šiandien aktualu kalbėti ne vien apie Lietuvą.

Reikia dar kartą aptarti Europos ateitį ir mūsų vaidmenį joje. Būtent nuo mūsų ryžtingų ir aktyvių veiksmų Europos Sąjungoje didele dalimi priklausys, ar po krizės tapsime stipresni ir sėkmingesni, ar liksime pažeidžiami, galbūt – labiau nei kada nors anksčiau.

Gegužės 9-ąją pasitinkame Europos dieną, kuriai pagrindą davė Europos krikštatėvio R. Šumano iniciatyvos ir kalbos po II-ojo Pasaulinio karo, 1950-aisiais. Kur jos mus nuvedė, šiandien matome visi. Dar prieš metus manėme, kad didžiausias ES iššūkis – „Brexit”, bet prie bendro problemų „portfelio” gavome koroną. Jungtinės Karalystės premjeras su ja susitvarkė dėka geriausių šalies medikų, Europai, siekiančiai pagyti visomis prasmėmis, dabar prireiks geriausių ir plačiausių politinių sutarimų. Galbūt net tokių, kokių ši Bendrija dar neregėjo.

Ar koronavirusas gali suduoti Europai smūgį, kuris sudraskytų septynis dešimtmečius kantriai kurtą Bendriją, ir – dar svarbiau – pačią Europos bendrystę, vienybę ir taiką? Tikiuos, tikrai ne.

Neabejotinai vienas svarbiausių momentų ES istorijoje – 1985-ieji, kai Žako Deloro vadovaujama Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą ir įsipareigojimą įkurti bendrąją Europos rinką. Užmojai dėl vieningos rinkos po kelerių metų virto tikrove, o tai leido ES ekonomikos varikliui pasiekti naujas apsukas, realiai užtikrinti Europos ekonominę gerovę.

Po 2009 m. ekonominės krizės Europai prireikė kone dešimtmečio išsikapstyti iš duobės, sukurti naujus ekonominius instrumentus, atsiradus pakankamai politinės valios ir sutarimo.

Jei netolimoje praeityje Europa ir visas pasaulis kentėjo dėl neatsakingos bankinės sistemos sukeltos paskolų krizės, šiuo metu tenka gelbėti realią, neperkaitusią, bet viruso į lovą paguldytą ekonomiką: šimtus tūkstančių darbo vietų, smulkų, vidutinį ir stambų verslą. Tai nepalyginamai rimtesnė užduotis.

Dirbdamas Europos Parlamente, Briuselyje ir Strasbūre, matau pakankamai ženklų, kad po buvusios krizės ne visos reikiamos išvados buvo padarytos. Koronavirusas aiškiausiai parodė, kad užklupus nelaimei nacionalinės ES šalių vyriausybės vis dar bando gelbėtis po vieną, savarankiškai. Tuo naudojasi Europai priešiškų valstybių propaganda. Deja, taip bus ir ateityje.

Kartais įtampa daugiau ar mažiau eskaluojama ir pačių didžiųjų ES šalių iniciatyva. Štai Vokietijos Konstitucinio Teismo išaiškinimas, esą šalis turėtų išstoti iš eurozonos, jei Europos Centrinis Bankas nepasiaiškins dėl šimtų milijardų eurų ekonomikos gaivinimo programos, priskirtinas prie tokių pavyzdžių. Vis dėlto esu tikras, jog Vokietija turi ir turės daugiau nei pakankamai priežasčių likti Europos Sąjungos priešakinėje linijoje.

Veikti ar gelbėtis po vieną ne visuomet geriausia idėja. Daugelis koronaviruso metu kiek nustebo, kad ES sveikatos apsaugos sistema nebuvo pasirengusi veikti bendrai koordinuojamomis priemonėmis. Pagrindiniai sprendimai liko atskirų ES šalių sostinėse.

Tegul tai būna pamoka. Energetika, migracijos politika, saugumas ir gynyba, o ypač – civilinė gynyba, yra tos sritys, kur bendras ES veikimas yra ir bus būtinas, siekiant efektyviai bei greitai gelbėtis po didesnių sukrėtimų. Jų ateityje laukia ne vienas.

Nėra abejonės – Europai būtinas protingas sprendimas dėl būsimo bendro ES biudžeto. Europai reikia ilgamečio, ekonomiką stipriai stimuliuojančio biudžeto, gerokai peržengiančio praėjusią kadenciją J. -C. Junckerio pristatytą planą. Vadinasi, mus turi pasiekti investicijos ne tik į infrastruktūrą.

Europa po šios krizės privalės tapti konkurencingesnė nei kada nors anksčiau. Tai reiškia: naujos aukštos kvalifikacijos darbo vietos, kurios pakeis visą ES ekonominę struktūrą. Tačiau ne bet kokia kaina: greta to, reikės tausoti klimatą, mūsų visų energetikos resursus, toliau skatinti inovacijas.

Bendrajam ES biudžetui trūks plyš ateityje reikės mažinti priklausomybę nuo atskirų ES valstybių narių indėlių. Iki šiol liekame uždarame rate: didelės ir mažos valstybės skaičiuoja, kiek jos į ES biudžetą sumoka, ir kiek gauna atgalios. Todėl tiesiog būtina į ES surinkti daugiau lėšų, galbūt galiausiai pereinant prie bendrų europinių mokesčių, nuosavų ir bendrų visos Europos išteklių.

ES viduje sprendimų priėmimas irgi turi keistis – jis turi pajudėti nuo tarpvyriausybinio link tikro europinio. Tokio, kuris nebūtų pagrįstas vien nacionalinių sostinių kova už savo būvį ar tos dienos interesus. Daugiau galių reikia ir Europos Komisijai, privalančiai rūpintis visos ES gyventojų gerove. Solidarumas – tai atskaitos taškas.

Dabartinėje Europos kryžkelėje norisi paklausti – ar Lietuva pasinaudos galimybe tinkamai apginti ne tik savo ekonominius interesus ES, bet ir nacionalinį, mūsų visų saugumą?

Jei Vokietijos Konstitucinis Teismas į pirmą planą dabar iškelia europietiško finansinio skaidrumo klausimą, ant kortos statydamas Vokietijos narystę eurozonoje, galbūt Lietuva, turėdama tokį gyvybiškai svarbų iššūkį kaip Astravo atominė elektrinė, išdrįs formuluoti klausimą dėl mūsų šalies perspektyvos būsimuose europiniuose projektuose? Gal galime garsiau ir aiškiau priminti Europai, kokios yra tarptautinės Vienos konvencijos pasekmės Lietuvai tuo atveju, jei Astrave įvyktų vienokia ar kitokia avarija? Turime aiškiai pasakyti, kad dabartinė labai ribota galimos žalos išieškojimo tvarka Lietuvos netenkina.

Linkiu Lietuvos žmonėms ir sau, kad Lietuva bei visa ES ne tik atsilaikytų, bet ir iš šios krizės išeitų stipresnė. Labai tikiuosi, kad šių metų rudenį laukianti konferencija apie ES ateitį taps tribūna, kurioje Europos politikos lyderiai pasiūlys būtinus sprendimus, žyminčius naują Europos sėkmės amžių.