P. Auštrevičius. Daugiau už daugiau: nauja kryptis ES Rytų partnerystės politikai

Populiaru siūlyti „daugiau už mažiau“. Šį triuką dažnai atpažįstame iš įvairių reklamų ar produktų pakuočių. Dešimtmetį veikiančiai Europos Sąjungos Rytų partnerystės programai toks šūkis vis dėlto netinka.

Šią savaitę Europos Parlamente Briuselyje buvau pagrindinis pranešėjas pristatydamas pranešimą dėl ES Rytų partnerystės. Būtent apie ją turėjo progos diskutuoti ir ES lyderiai bei institucijų vadovai aukščiausiojo lygio pokalbiuose.

Apibendrindamas savo jau pristatytą dokumentą su pasiūlymais, sakyčiau taip: naujojo ES bendradarbiavimo su šešiomis ES Rytų partnerystės valstybėmis – Ukraina, Sakartvelu, Moldova, Baltarusija, Armėnija ir Azerbaidžanu – pagrindinė kryptis šiandien yra „daugiau už daugiau“.

Neabejotinai ES Rytų partnerystės strategija per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo iš esmės reformuoti kai kurias sovietiniam blokui anksčiau priverstas tarnauti valstybes. Rytų partnerystės programą galiu pagrįstai vadinti sėkmės istorija, nes ji žymi bent dalies iš šešių programoje dalyvaujančių valstybių transformaciją, kurioje – daugiau Europos, daugiau demokratijos, daugiau ekonominės pažangos ir galimybių piliečiams.

Mano pranešime Europos Parlamentui – daug nuorodų ir „kelio ženklų“, kaip reikėtų siekti dar didesnio progreso. Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių pažangą, stagnaciją ar regresą galėčiau trumpai ir iš esmės aptarti, pradedant nuo didžiausios ES Rytų partnerystės programos valstybės – Ukrainos.

Ukrainoje pažanga kuriant europines teisėsaugos institucijas ir kova su korupcija džiugina, bet, tenka pripažinti, norisi matyti dar geresnių rezultatų. Sakartvele tęsiamos ir tebevykdomos sektorinės reformos, iš kurių išskirčiau sparčiai vystomas e-paslaugas, šiuo metu įtikina ir nuteikia optimistiškai. Moldova rodo gerų ženklų vaduojantis iš oligarchinių gniaužtų, šios valstybės ekonomika tampa vis labiau susieta su ES rinka.

Europos Sąjungos santykiai su Armėnija grindžiami pagilinto ekonominio bendradarbiavimo sutartimi, tiesa, be ambicingesnių įsipareigojimų dėl politinio dialogo. Kai kam nepatiks, bet reikia kalbėti atvirai – Azerbaidžanas pasirinko individualų ir kintantį santykį su ES, kuris iš esmės sietinas išimtinai su ekonominiu bendradarbiavimu, o ne europinės demokratijos, teisės viršenybės ir laisvės standartais.

Baltarusija yra ir toliau regresuojanti mūsų bei visos Europos kaimynė Rytuose. Nepaisant to, kad, pavyzdžiui, 2020 m. sausio 8 d. buvo pasirašytas ES ir Baltarusijos susitarimas dėl vizų režimo supaprastinimo, o šiuo metu toliau deramasi dėl atskiro abipusę partnerystę reglamentuojančio susitarimo, tenka pripažinti tiesą. Artėjant naujiems Prezidento rinkimams, pastarojo mėnesio neregėto masto opozicijos persekiojimai, sulaikymai ir kitaminčių bauginimas Baltarusijoje yra pats didžiausias per pastarąjį dešimtmetį.

Tai, drįstu sakyti, tebevyksta aplinkoje, kai A. Lukašenkos valdžia ir susiję asmenys turi tik vieną interesą – pasipelnyti iš santykių su Europa. Palaukime taip vadinamų Prezidento rinkimų, bus lengviau konstatuoti naujus faktus. Astravo klausimas lieka viena opiausių Europos problemų, kurios sprendimas lems visos ES, ne tik Lietuvos, saugumą jau artimiausioje ateityje.

Ką gali ir turi pasiūlyti Europa šiandienos sąlygomis? Mažų mažiausiai – ES turėtų suteikti aiškų ir nelaužomą pažadą europinei perspektyvai toms Rytų partnerėms, kurios rimtai laikosi įsipareigojimų ir nuosekliai vykdo reformas. Tų šalių piliečiai turi būti tikri, kad prisijungimas prie ES šeimos – realus siekis, ne vien tiktai svajonė būsimoms ateities kartoms. Teisės viršenybė, korupcijos pažabojimas – tai būtini elementai, be kurių neįmanoma žengti toliau.

ES, mano įsitikinimu, tiesiog privalo skirti dar didesnį dėmesį savo Rytų partnerių saugumo ir gynybos padėčiai. Europos saugumo sampratos nedalomumas, neskirstant į Rytus ir Vakarus, randant reikiamus šios politikos įgyvendinimo instrumentus, turi virsti tikrove.

Natūralu, kad ES bendradarbiavimas su Rytų partnerystės valstybėmis ateityje remsis ir laipsniška, diferencijuota integracija. Reformas įvykdžiusios valstybės turi būti įvertintos sąžiningai ir be delsimo, kuriuo kaipmat pasinaudoja nedraugiški ir piktavaliai režimai.

Reikia pasiryžimo, ir taip – sėkmė nepamaišys. Kai kurioms valstybėms ir jų piliečiams vardan permainų tenka kovoti ilgiau nei dešimtmetį. Lietuva tą puikiai žino. ES atvirumas, jos įsipareigojimas nedalomai Europai – tai vertybinis pagrindas ir įkvėpimas toliau plėsti ES šeimos bei jos partnerių ratą.