P. Auštrevičius. Ar tik kalba ultimatumais leis apsiginti Ukrainai?

Vakarai tiek prisikalbėjo ir pasižadėjo daryti vardan Ukrainos, kad kalbos, nesutampančios su darbais, kelia tą patį klausimą: kam reikalingos mūsų sąjungos ir aljansai, jei negalime padėti savo geriems draugams bėdoje?

Mano bičiulis ir kolega, drįsčiau sakyti, ilgametis vienas ryškiausių liberalų balsų Europoje – Guy’us Verhofstadtas – vakar Europos Parlamente kalbėjo ultimatumais. Ir laimėjo pirmą mūšį: Guy’aus kvietimu, Europos Parlamentas plenariniame posėdyje triuškinama balsų persvara atsisakė tvirtinti ES Tarybos biudžeto įgyvendinimo projektą. Bent tol, kol Europa neapsispręs skubiai Ukrainai perduoti prašomas septynias „Patriot“ oro gynybos sistemas (skaičiuojama, kad jų iš viso šiuo metu Europoje yra apie 100).

Vilniuje vakar viešėjęs Ukrainos prezidentas V. Zelenskis patikslino, kad „Patriot“ ukrainiečiai nelaukia kaip dovanos, šių gynybos sistemų nesirengia nusavinti. Tiesiog nėra kitų patikimų gynybos sistemų, kurios šiandien atmuštų rusų raketas. Reikia gelbėti civilius, atakuojamas ligonines, ne vien energetikos objektus.

Kartu su G. Verhofstadtu Briuselyje ir Strasbūre siekiame plėsti politikų ir jų grupių ratą, pritariančių, kad saugumo ir gynybos klausimais ES pakaktų kvalifikuotos daugumos sprendimų. Tikslas: pasakyti stop V. Orbanui ir apskritai išimti veto iš šantažo įrankių dėžutės.

Pagaliau mums reikalinga veikianti Europos saugumo koalicija. Manančių, kad karas Ukrainoje – tai ne Vakarų karas, paklausiu: o kokios sąjungos, aljansai mus jungs po metų, dviejų ar trejų? Trijų jūrų iniciatyvos sąjunga, naujasis Ramšteino ar koks kitas formatas?

Čekijos Vyriausybės pavyzdys pasirūpinant sviediniais Ukrainai už ES ribų parodė, kokios svarbios yra pavienės iniciatyvos. Ir vis dėlto: kiek ilgai ES narės galės toliau veikti po vieną arba proginėse koalicijose?

Tiesiog būtinas bendras standartas, kiek procentų nuo kiekvienos ES šalies BVP keliauja Ukrainai, o tiksliau – mūsų visų Europos karinėms reikmėms. Lenkijos pusėje naktimis kylantys ir į pavojų reaguojantys naikintuvai – ar kam nors toks grėsmės lygis pačioje Europos Sąjungoje, didelėje NATO valstybėje vis dar atrodo per mažas? Lauksime panašių signalų greta Vienos, Paryžiaus, Berlyno?

Nesinori kalbėti ultimatumais, bet esu tikras, kad dar prieš artimiausią Europos Sąjungos viršūnių susitikimą reikia rimtai svarstyti idėją peržiūrėti ES biudžetą, numatant papildomus 10 ar daugiau milijardų eurų išimtinai Ukrainos karinėms reikmėms. Po truputį (taip, kaip dabar) iš skirtingų Vakarų valstybių sostinių neprilašinsime.

Kas imsis lyderio vaidmens ir kurs reikšmingą precedentą? Galbūt ne veltui išskirtinio branduolinių pajėgumų  turinčio prancūzų karinio jūrų laivyno admirolai kalba apie tai, kad jie dabar ruošiasi atgrasyti tikrai ne tuos, kurie Europos vandenyse žuvis vagia. Žinutė savo adresatą tikriausiai pasiekė.