P. Auštrevičius. Apie šuns skundą prieš Lietuvą

Naminių gyvūnų gyvenimo ir laikymo standartai Lietuvoje vis dar panašūs į apgraužtą kaulą. Padėtį keisti reikia pirmiausia nepaliekant dvigubų standartų galimybės įstatymuose, t.y. būtina įtvirtinti bendras ir visiems privalomas gyvūnų priežiūros bei registravimo normas, ir ištaisyti spragas, paliktas dar prieš 4 metus, kai Seime populistų siūlymu buvo atšaukta privaloma gyvūnų registracija.

Aišku, viena iš bėdų ta, kad naminių gyvūnų gerovės klausimai iki šiol yra palikti atskirų ES valstybių narių žinioje. Blogosios praktikos pavyzdžių yra daugiau negu reikia, deja, ne tik, pavyzdžiui, Rumunijoje, kur situacija apverktina, bet ir Lietuvoje.

Vienas po kito atrasti nelegalūs veislynai ir kitos pasibaisėtinos šunų laikymo vietos tik patvirtina, kad šiandien patys galime ir turime reikalauti permainų, t.y. keisti atsakingų valdžios institucijų ir dalies visuomenės požiūrį. Jei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Žemės ūkio ministerijos ar kitos valstybinės institucijos atstovams trūksta empatijos gyvūnams, laikas priminti, kad pogrindiniai veislynai bei nelegali prekyba gyvūnais reiškia ir juodų šešėlinių pinigų srautus.

Tam, kad gyvūnų gerovės standartai neliktų popieriniai, girdime daug pasiūlymų iš visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų. Mano įsitikinimu, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Pirma. Menkas bausmių lygis už gyvūnų kankinimą ir elementarių gyvenimo sąlygų nepaisymą yra problema. Bausmės turi būti proporcingos, tačiau svarbiausia – užtikrinti jų neišvengiamumą.

Antra. Esminė sąlyga pokyčiui – būtina pagaliau įvesti privalomą šunų ir kačių identifikavimą (vadinamąjį „čipavimą”) bei registraciją, kaip tai padarė visos civilizuotos valstybės. Bandymų būta ne vieno, bet, kaip minėjau, vis nugalėdavo politinis populizmas. Taip nutiko ir 2016 metais, kai Seimas (pavienių politikų dėka) atidėjo sprendimą dėl privalomos gyvūnų registracijos, paliekant tai tiktai kaip savanorišką galimybę. Dėl to iki šiol neturime nacionalinio naminių gyvūnų registro.

Trečia. Nelegalios prekybos gyvūnais internete suvaldymas. Atsakingos valstybės institucijos negali to toleruoti arba tiesiog užmerkti akių, nes tai sudaro paskatas šiai prekybai toliau klestėti. Būtent tai prisideda prie baisių kasdienių sąlygų gyvūnams.

Ketvirta. Nevyriausybinės gyvūnus ginančios organizacijos, gerai atliekančios savo darbą, iš valdžios institucijų nori tikros partnerystės ir tinkamo įtraukimo į gyvūnų gerovės politikos formavimą. Tai turi tapti taisykle, o ne išimtimi ar malone.

Penkta. Švietimas gyvūnų gerovės srityje turi prasidėti mokyklose ir tęstis vėliau užtikrinant tinkamą visuomenės informavimą. Šioje srityje lieka tikrai daug neišsemiamų galimybių pokyčiams.

Esu tikras, kad gyvūnų gerovės klausimas nėra per mažas nė vienam Lietuvos aukštosios valdžios atstovui. Kai tokie maži dalykai taps svarbūs visiems, turėsime dar vieną pasiekimą priartinantį prie modernios ir humaniškos valstybės siekio.