O. Aleksiūnaitė. Mokesčių reforma baus už pastangas ir blokš ekonomiką atgal

Antradienį Seime teikiamas mokestinių įstatymų pakeitimų paketas kelia rimtų abejonių dėl jo poveikio šalies ekonomikai, investicijoms, darbo vietų kūrimui ir visuomenės socialinei sanglaudai. Nors teigiama, jog projektas parengtas įvertinus daugiau nei 200 įvairių suinteresuotų šalių pastabų, iš esmės nebuvo atsižvelgta į verslo bendruomenės, ekspertų ir profesinių asociacijų, atstovaujančių net 121 organizaciją, pateiktus argumentus ir siūlymus.

Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais demonstravo įspūdingus rezultatus – 2024 m. BVP augo 2,8 proc., kai tuo metu Estijos ir Latvijos ekonomikos traukėsi. Šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos ekonomikos augimas paspartėjo iki 3,2 proc. ir buvo vienas sparčiausių visoje Europos Sąjungoje. Mažiausias regione biudžeto deficitas (1,3 proc. BVP) ir augantys mokesčių surinkimo rodikliai rodo, kad šalies finansų sistema veikia efektyviai net ir nedidinat tarifų. Tad kyla klausimas: ar tokioje situacijoje tikrai būtina pertvarka, kuri vietoj stabilumo atneš neapibrėžtumą, o vietoj investicinio patrauklumo – verslo pasitraukimą?

Pelno mokesčio didinimas – investicijų stabdis

Vienas kertinių pakeitimų – pelno mokesčio didinimas nuo 16 proc. iki 17 proc. nuo 2026 metų. Tai reikštų, kad kartu su dividendų apmokestinimu efektyvus tarifas siektų virš 29 proc. Tai reikšmingai sumažintų Lietuvos investicinį patrauklumą, skatintų kapitalo nutekėjimą ir prieštarautų Vyriausybės programoje numatytai krypčiai gerinti verslo mokestinę aplinką.

Šis žingsnis yra rizikingas ne tik ekonomikos augimui, bet ir valstybės konkurencingumui regione. Galima tikėtis, kad dalis įmonių gali pasirinkti kitas, palankesnės mokestinės aplinkos šalis, tokiu būdu mažindamos čia kuriamą pridėtinę vertę bei darbo vietas.

Gyventojų pajamų mokesčio pertvarka – socialinės lygybės imitacija

Finansų ministerijos siūlomas progresinis gyventojų pajamų apmokestinimas pristatomas kaip žingsnis link didesnio socialinio teisingumo. Vis dėlto realybėje jis labiau primena baudimą už pastangas, išsilavinimą, atsakomybę ir sukurtą aukštesnę vertę. Progresyvūs tarifai mažina motyvaciją dirbti daugiau, prisiimti rizikas ar kurti verslą.

Ypač diskriminuojami savarankiškai dirbantieji – smulkieji verslininkai, regionų paslaugų teikėjai, kūrybinių profesijų atstovai. Individualios veiklos apmokestinimo sugriežtinimas reiškia ne tik didesnę mokestinę naštą, bet ir realią grėsmę šios veiklos formos egzistavimui. Tai ypač skaudžiai gali atsiliepti tiems, kurie dėl savo profesijos pobūdžio (advokatai, antstoliai, notarai) neturi galimybės veikti kitaip nei per individualią veiklą.

Darbo santykių ir individualios veiklos sulyginimas – sisteminė klaida

Pasiūlymas suvienodinti darbo santykius su individualia veikla rodo fundamentalią nesupratimo problemą. Individualią veiklą reglamentuoja GPM įstatymas, o darbo santykius – Darbo kodeksas, kuris numato plačią socialinę apsaugą. Dirbantieji pagal individualią veiklą neturi garantinio fondo apsaugos, nedarbingumo išmokų, apmokamų atostogų, prastovų reguliavimo, neturi Darbo inspekcijos ar darbo ginčų komisijos apsaugos.

Nelygybė tarp šių dviejų veiklos formų akivaizdi, tačiau siūlymas suvienodinti jų apmokestinimą ignoruoja realybę ir tiesiogiai baudžia tuos, kurie prisideda prie ekonomikos lankstumo, paslaugų įvairovės ir mažina šešėlio mastą.

Nesubalansuota vartojimo mokesčių politika

Kartu su pelno ir GPM pokyčiais siūlomi nauji vartojimo mokesčiai – nuo saldintų gėrimų iki ne gyvybės draudimo įmokų. Tai ne tik pabrangins prekes ir paslaugas vartotojams, bet ir neigiamai paveiks verslus, ypač smulkiuosius. Įvestas 10 proc. mokestis ne gyvybės draudimo įmokoms mažins paslaugų prieinamumą, ypač regionuose, o papildomi mokesčiai sveikatos draudimui – viena pagrindinių motyvacinių priemonių darbuotojams – taps papildoma našta darbdaviams.

Praktiškai netaikomas lankstumas ir sudėtingas administravimas

Progresyvių tarifų taikymo praktika išlieka ydinga: darbuotojams siūloma metų pradžioje patiems informuoti darbdavius dėl taikytinų tarifų, priešingu atveju – gresia tūkstantinės skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tai ne tik sudėtingas administravimas, bet ir pavojus finansiniam gyventojų saugumui. Panašiai fiksuoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo dydžiai (pvz., 45 tūkst. eurų riba) nėra indeksuojami pagal infliaciją, tad laikui bėgant automatiškai taps vis didesne našta.

Išvados: reformos kryptis – priešinga sveikam protui

Lietuvos mokesčių sistema jau šiandien generuoja reikšmingas pajamas: 2025 m. pirmąjį ketvirtį jų surinkimas padidėjo net 10 proc., GPM – 12 proc. Ir tai įvyko be jokių tarifų didinimų. Tai reiškia, kad stabilus augimas yra pasiekiamas be papildomos mokestinės naštos.

Todėl dabartinis Finansų ministerijos siūlomas pakeitimų paketas ne tik kertasi su logika, bet ir grasina sulėtinti investicijas, stabdyti verslo plėtrą, mažinti konkurencingumą, skatinti šešėlį, o daliai savarankiškai dirbančių asmenų – paprasčiausiai užtrenkti duris į rinką. Tai – ne reforma, o regresija.

Šalies ekonomikos augimas yra per brangus, kad jį aukotume dėl populistinių, trumparegių sprendimų. Mokesčių sistema turi būti teisinga, skaidri, stabili ir augimą skatinanti. Deja, šiuo metu siūlomas modelis veikia priešingai – jis baudžia, o ne skatina.

Ši mokesčių reforma yra neišbaigta, socialiai neteisinga ir ekonomiškai rizikinga. Ji priimama ignoruojant verslo bendruomenės, ekspertų ir finansų analitikų perspėjimus. Jeigu Lietuva nori išlaikyti lyderystę regione, auginti investicijas ir skatinti darbą, o ne jį bausti – turime rinktis subalansuotą, skaidrią ir prognozuojamą mokestinę politiką.