Neringos liberalai: Ar 30 tonų sovietmečio palikimo turi pridėtinės vertės Neringos kultūrai?

Rusijai pradėjus karą prieš taikią Ukrainos valstybę, po ilgo laiko sovietinių paminklų likimo klausimai sugrįžo ant diskusijų stalo. Nors visi vieningai smerkiame bet kokias žmogiškumo ribas peržengiančius okupantų veiksmus, vis dar nesiryžtame priimti tvirto sprendimo ir atsisakyti šių sovietinio palikimo ženklų. Tenka apgailestauti, jog Neringos valdantieji neryžtingai trypčioja ir ieško būdų išsaugoti Alksnynės viensėdyje esantį 1967 m. pastatytą paminklinį akmenį sovietų okupantams.

„Kodėl šis, Rusijos ambasados prižiūrimas paminklas, turi stovėti mūsų teritorijoje? Laikausi tvirtos nuomonės, kad jis turi būti nukeltas kuo greičiau. Nepriklausomos Lietuvos vertybės absoliučiai prasilenkia su sovietmečio ideologija, istorija bei ją šlovinančiais paminklais. Nors istorijos, deja, negalime pakeisti, šių įvykių linija turi likti vadovėliuose, istoriniuose filmuose, laidose, bet ne mūsų savivaldybėse. Lietuvoje gyvena ne tik „išvaduotojų“ represijas patyrę žmonės, kuriems šie „balvonai“ primena skaudžią istoriją, bet ir auga jaunoji karta bei saugaus prieglobsčio ieškoti atvykę nuo tų pačių „išvaduotojų“ bėgantys ukrainiečiai. Šiandien Neringoje yra apsistoję 169 asmenys iš jų 43 mokiniai, kurie mokosi Neringos gimnazijoje“,- teigia liberalė, Neringos savivaldybės tarybos narė Agnė Jenčauskienė.

Svarios priežasties, kodėl šis paminklas reikšmingas mūsų valstybei negali nurodyti net istorikai, su kuriais susitiko Neringos savivaldybės atstovai. Šio memorialo plokštėse nurodyti faktai yra iškraipantys istoriją bei pateikiami iš pradžių kirilica, o tik tada lietuvių kalba. Juose rašoma, jog tai: „1941-1945 žuvusiems tarybiniams kariams – amžinas atminimas“, nors šis memorialas buvo įrengtas konkrečiam 1945 m. sausio 29 d. įvykiui atminti. Taip pat, po įvykio rašytoje ataskaitoje nurodomos septynių karininkų pavardės, o vėliau dviejų karininkų pavardės pakeičiamos. Kitoje lentelėje vėl pirmiausiai rusų kalba iškalta informacija, jog šį memorialą 2005 m. Rusijos Federacijos lėšomis atnaujino Rusijos ambasada Lietuvoje. Simboliška, jog per visą laikotarpį nuo 1967-ųjų tai padaryta praėjus metams po Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą – 2004-aisais.

„Į Neringą atvyksta daugybė turistų iš Europos bei viso pasaulio. Turime paklausti savęs: ką mes pasakome apie savo tautinį ir kultūrinį identitetą, turistus pasitikdami sovietinėmis skulptūromis ir memorialais? Nors privalome išklausyti specialistų vertinimus, šie klausimai nebėra vien apie infrastruktūrą, tai – mūsų vertybinis kompasas. „Kuršių Nerijos išvaduotojams“ skirtas memorialas neatitinka tikrovės, kaip galime sau leisti raudonosios armijos karius vadinti išvaduotojais, kai turime tokią skaudžią istoriją, o šių paminklų puoselėjimą remia nekaltų žmonių kraują Ukrainoje liejanti valstybė“,- principinės nuomonės laikosi Neringos savivaldybės liberalų frakcijos pirmininkės pavaduotojas Dovydas Mikelis.

Pasitelkiant ekspertus Seime jau kuriami mechanizmai, padėsiantys savivaldybėms priimti atitinkamus sprendimus dėl sovietinių „herojų“ vardais pavadintų gatvių ir objektų. Nors šie klausimai turi būti sprendžiami itin subtiliai ir gali tapti provokacijų priežastimi, Neringoje esantis monumentas nėra susijęs su karių kapaviete ir neturi jokio santykio su kultūros paveldu.

Tiek dėl lentelėse pateikiamos klaidingos informacijos, tiek dėl akivaizdžių sąsajų su Rusijos ambasada, Alksnynės „balvonas“ turi būti traktuojamas kaip objektas, šlovinantis sovietines vertybes ir keliantis skausmą nukentėjusiems nuo šio režimo.

„Iš marių dugno ištrauktas 30 tonų svorio akmuo neturi gulėti ant Neringos gyventojų širdies, šiai rūsčiai sovietinio kario galvai metas sugrįžti į praeities gelmes”,- apibendrina liberalė, A. Jenčauskienė.