Nematoma medicinos darbuotojų kasdienybė: kaip tvarkytis su patiriamu smurtu?

Medicinos darbuotojų žeminimas ir įžeidinėjimas, provokavimas, psichologinis ir net fizinis smurtas – skaudi, dažnai nematoma, medikų kasdienybė. 

Anksčiau medicinos darbuotojų orumas niekaip nebuvo apgintas. Tačiau nuo šių metų sausio pirmosios dienos įsigaliojo Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen inicijuota įstatymo pataisa, numatanti administracinę atsakomybę už viešąsias paslaugas teikiančio asmens (paramedikų, socialinių darbuotojų ir pan.) garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu. 

Apie tai, kodėl reikalinga ši teisinė apsauga ir ką medicinos darbuotojai kasdien patiria savo darbe dalinasi Liberalų sąjūdžio nariai, gydytojai Gerardas Sokolovas ir Laimonas Uščinas.

Kokios jūsų pareigos šiuo metu?

Gerardas: Dabar esu skubiosios medicinos gydytojas rezidentas LSMUL Kauno klinikose. 2020 m. baigiau medicinos studijas Kaune. Nemažai laiko skyriau praktinių įgūdžių tobulinimui Vokietijos ligoninėse. Medicinos studijų laikais susipažinau su sveikatos apsaugos sistema Italijoje, Švedijoje. Lietuvoje darbo patirties turėjau 8 gydymo įstaigose, tad mano komentarai yra apibendrinti, o ne adresuoti konkrečiai gydymo įstaigai. 

Laimonas: Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas.

Visuomenėje vis garsiau ir daugiau kalbama, kad gydytojai, sveikatos priežiūros specialistai su įvairių formų smurtu darbe susiduria dažniau nei kitų profesijų atstovai. Kas tai lemia?

Gerardas: Fizinio smurto rizika didesnė dėl agresyvaus pacientų ar jų artimųjų elgesio. Tokį elgesį sąlygoja psichoaktyvių medžiagų poveikis, blogai kontroliuojama liga ar kitos priežastys. Ši smurto rūšis akivaizdi ir jai užkardyti yra konkrečių būdų: fizinė apsauga, papildomos teisinės priemonės atgrasymui, aktyvus konfliktų valdymas.

Sudėtingiau yra identifikuoti ir valdyti psichologinį smurtą. Jis gali būti labai subtilus, sunkiai įvardijamas, kelti dar didesnę žalą kolegų sveikatai nei fizinis. Mano nuomone, dažniausiai psichologinis smurtas pasitelkiamas siekiant detalesnio ištyrimo, norint gauti gydymą (nebūtinai pagal indikacijas), greičiau patekti pas specialistą ir kt. Dažnai grasinama teisiniu susidorojimu, rašomi nepagrįsti skundai, įrašinėjama darbo vietoje, vėliau viešinama socialiniuose tinkluose. Anonimiškai šmeižiami gydytojai internetinėse platformose. Įvykus komplikacijai gydytojai tampomi po teismus, rizikuojama netekti licencijos dėl netobulo teisinio reglamentavimo. Tai daro žalą personalo sveikatai, sąlygoja perdegimą, motyvuoja išvykti dirbti svetur.

Noriu pabrėžti, kad minėta smurto forma yra žymiai rečiau sutinkama užsienio ligoninėse. Gal tai kultūrinis skirtumas, sovietmečio reliktas. Gal tai blogai funkcionuojančios sveikatos apsaugos sistemos išraiška. 

Laimonas: Dauguma konfliktų kyla dėl keblumų komunikuojant. Nepaisant to, neretai pacientai atvyksta jau turėdami kažkokį tikslą ir norą. Tai dažniausiai yra antibiotikai, tyrimai, siuntimai ar kažkokia pažyma. Gydytojo darbas yra griežtai kontroliuojamas ir visi šie paskyrimai gali būti suteikti tik esant aiškioms indikacijoms. Toks paciento lūkesčio ir gydytojo galimybių skirtumas dažnai užprogramuoja konfliktą.

Ar savo darbo istorijoje teko pačiam susidurti su kurios nors formos smurtu? Kaip tai atsitiko? Ar teko tai regėti bendradarbių aplinkoje? 

Gerardas: Teko matyti fizinės jėgos naudojimą prieš personalą. Žeminimą veiksmais ir žodžiais. Bandymą daryti spaudimą per įstaigoje dirbančius giminaičius, draugus, politikus.

Galėčiau pasidalinti juokingu nutikimu. Paciento artimieji, sėdėdami laukiamajame, sugalvojo skambinti kas keletą minučių ir teirautis paciento būklės. Po dešimčių skambučių į skirtingus skyriaus telefonus, daviau telefono aparatą pacientui ir pasiūliau pačiam pasikalbėti. Pacientas atšovė, kad turi mobilųjį, bet nori, kad gydytojas kalbėtųsi su jo giminaičiais…

Laimonas: Pačiam niekad neteko dirbti skubios pagalbos skyriuje, kur tokios situacijos pasitaiko dažniausiai. Tačiau ir mano darbe ne kartą teko susidurti su grasinimais, užgauliojimu, garso ir vaizdo įrašinėjimu be sutikimo.

Ar teko girdėti apie kolegų patiriamus sunkumus užsienyje? Kuo skiriasi ir kuo panašios darbo sąlygos? 

Gerardas: Kolegos užsienyje uždirba ženkliai daugiau, dėl to gali dirbti vienu etatu ir skirti laiko kokybiškam poilsiui. Mažiau susiduria su smurtu, geriau apsaugoti teisiškai. Kolegų užsienyje darbas orientuotas į geriausią rezultatą paciento sveikatai. Pajuokausiu, kad mes orientuoti į dokumentų pildymą galimam teisiniam nagrinėjimui. Ligoninės užsienyje rimtai investuoja į stresą mažinančias darbo sąlygas, neapsiriboja pica penktadieniais ir spalvotais sėdmaišiais. 

Laimonas: Vakarų šalyse gydytojų paslaugos dažniausiai yra sunkiau prieinamos ir labiau vertinamos. Taip pat, ambulatorinio sektoriaus gydytojų darbo krūvis yra mažesnis, todėl lieka daugiau laiko pacientui, o patys gydytojai mažiau pavargę.

Ar medikai turi efektyvių priemonių kovai su smurtu?

Gerardas: Jei kovai su fiziniu smurtu galime kreiptis į apsaugą ir pareigūnus, tai prieš psichologinį smurtą priemonių beveik neturime. 

Laimonas: Kaip ir kiti – turim galimybę kreiptis į policiją dėl smurto. Nepaisant pastangų griežtinti bausmes dėl smurto prieš medicinos darbuotojus, problema yra smurto išvengimas. Medicinos įstaigos neturi apsaugos darbuotojų, kurie saugotų personalą. Atsisakyti suteikti būtinąją pagalbą pacientui negalima. Net nebūtinosios pagalbos atveju, atsisakius suteikti paslaugą, galimai liksi kaltas, nes negalėsi įrodyti atsisakymo pagrįstumo. Psichologinio smurto, grasinimų įrodyti niekaip nepavyks. Todėl, iš esmės, medicinos darbuotojai lieka patys saugotis smurto atveju.

Kaip manote, kokių priemonių dar galima imtis valstybiniu lygmeniu, kad situacija pagerėtų?

Gerardas: Reikia tobulinti teisinį reglamentavimą, žalos be kaltės principą, gerinti darbo sąlygas, užmokestį, ugdyti bendravimo kultūrą

Laimonas: Aišku, vaizdo kameros koridoriuose ir garso įrašymas konsultacijų metu būtų puikus smurto įrodymas teisme – bet tokie įrašai labai apsunkins nuoširdų paciento pokalbį su specialistu, todėl tokių priemonių imtis nereikėtų. Geri pacientai neturi nukentėti dėl kelių blogų obuolių.

Vienintelė galimybė kovoti su tokiu elgesiu – viešumas ir sunkesnės pasekmės po tokio elgesio. Apribojimas lankytis medicinos įsaigose dėl neskubiosios pagalbos esant alkoholio intoksikacijai. 

O svarbiausia – abipusė pagarba ir bendras noras pasiekti geriausią gydymo rezultatą.