M. Gurskas. Ne(matoma) kultūra

Rinkimų batalijos jau artėja į finišo tiesiąją. Esami ir būsimi politikai, aktyviai testuojami debatų laidose, kaip iš gausybės rago beria savo pasiūlymus žadėdami reformuoti švietimo ir sveikatos apsaugos sektorius, stiprinti šalies gynybą ir nacionalinį saugumą, spręsti socialinės srities skaudulius. Akylesniam debatų klausytojui ar stebėtojui gali iškilti pagrįstas klausimas, kodėl beveik nieko nekalbama apie kultūrą? Vienas iš atsakymų – rinkimų debatų organizatoriai nematė reikalo kultūros įtraukti tarp kitų aktualių debatų temų.

Iš esmės, visa rinkiminė diskusija apie kultūros srities problemas ir galimus sprendimus vyksta viešojo ir politinio diskurso paraštėse. Debatų eterį uzurpuoja maldos, pagoniškų ritualų motyvai, nacionalistiniai ir net homofobiniai pasisakymai ir keisti pasąmonės srautai, bet tik ne kultūra. Ko gero, tai ir parodo mūsų tikrąjį suvokimą apie kultūros vaidmenį valstybės gyvenime – amžinas prioritetas, bet tik kai išspręsime švietimo, sveikatos, socialinės atskirtis ir visas kitas problemas.

Bent iš dalies situaciją keisti bando pats kultūros laukas ir NVO – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija organizavo politinių partijų atstovų debatus „Kultūra – prioritetas?“.

Galime prisiminti ir rugsėjo 7 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusią kultūros įstaigų ir organizacijų atstovų diskusiją „Dabarties iššūkiai rinkimų kontekste“. LRT savo iniciatyva ir lėšomis laidoje „Ryto Allegro“ aptarė partijų rinkiminių programų kultūros dalis. Ir tai beveik viskas, jeigu kalbėtume apie iniciatyvas ir rinkimines diskusijas apie kultūrą ir jos vaidmenį.

Šis kultūros buvimas politinių rinkiminių debatų užribyje primena pačią kultūros politiką ir tai, koks vaidmuo kultūros politikos formavimui ir jos įgyvendinimui yra priskirtas NVO, kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriui.

Dar 2016 m. patvirtintoje Vyriausybės programoje kultūros srityje veikiančias NVO įsipareigota įtraukti į kultūros politikos formavimą, sprendimų priėmimą. Nevyriausybinį sektorių taip pat numatyta pasitelkti kultūrinėje diplomatijoje, pažadėta skirti deramą dėmesį kultūros NVO atstovų bendrųjų ir specialiųjų gebėjimų stiprinimui.

Valstybinio, savivaldos ir nevyriausybinių sektorių bendradarbiavimo stiprinimas, kaip vienas iš tikslų, įvardytas ir 2019 m. patvirtintoje Lietuvos kultūros politikos strategijoje.

NVO organizacijos pagal kompetenciją dalyvauja absoliučioje daugumoje Kultūros ministerijos darbo grupių, komisijų ar tarybų. Į valstybės ar savivaldybių įstaigų meno tarybas įtraukiami NVO atstovai.

NVO vaidmuo įgyvendinant kultūros politiką, apibrėžiamas ir Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte, kurį dar šio Seimo rudens sesijoje ketinama priimti.

Atrodytų, kad NVO į sprendimų priėmimą yra įtraukiamos, o tarp viešojo ir NVO sektorių esanti konkurencinė įtampa naikinama – aiškiai deklaruojamas požiūris į NVO sektorių, tai įtvirtinta strateginiuose dokumentuose. Panašu, kad deklaracijos ir lieka deklaracijomis, o mes ir toliau neturime bendros kultūros politikos sistemos.

Sunku kalbėti apie sistemą, kai net nesugebame suskaičiuoti valstybinio ir privataus kultūros sektoriaus masto, sukuriamos ekonominės vertės ir įtakos valstybės raidai. Nors NVO sektoriaus gyvybingumas matuojamas tokiais rodikliais, kaip pilietinės galios indeksas, tarptautinis pilietinės visuomenės organizacijų tvarumo indeksas, savanoriškoje veikloje dalyvaujančių žmonių dalis, kalbant apie kultūros sektoriaus, šie rodikliai nėra pritaikomi.

Kultūros ministerija, Lietuvos statistikos departamentas ar Valstybinė mokesčių inspekcija pateikia tik dalinius skaičius. Žinome tik valstybinio sektoriaus skaičius. Daug kalbame apie kultūros poveikį visuomenės ar kultūros raidai, bet taip ir neturime konkrečių duomenų, kad vieni ar kiti teiginiai būtų pagrįsti. Dabar statistiką skaičiuojame maždaug taip – muziejaus valytojos išlaikymo kaštai priskiriami prie bendro kultūros finansavimo, o kino pramonėje dirbančio vairuotojo prie transporto sektoriaus indėlio į šalies ekonomiką.

Tam, kad situacija pasikeistų, būtina sustiprinti Lietuvos kultūros taryboje veikiantį Stebėsenos ir analizės skyrių.

Belieka tikėtis, kad detaliau analizuoti kultūros srityje veikiančių NVO poveikį šalies ekonomikai ir raidai bus galima pradėjus veikti NVO registrui, kurį šuo metu kuria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Tai, kad į kultūros sektorių vis dar žiūrime labai fragmentiškai, puikiausiai iliustruoja skiriami asignavimai.

Pasak VšĮ Ateities visuomenės instituto direktorės Erikos Godlevskos, iš 170 mln. Kultūros ministerijos programoms skirtų asignavimų, didžioji dalis (89 proc.) yra skiriama skirtingoms veikloms valstybės institucijose, valstybės infrastruktūrai ir tik 11 proc. (19 mln.) yra skirstoma Kultūros tarybos. Tai asignavimai, kurie ateina į rinką ir dėl kurių kartu su valstybės institucijomis konkuruoja nevyriausybinės organizacijos, kūrybinių kultūrinių industrijų atstovai.

Tai ydingas finansavimo modelis, todėl būtina situaciją keisti iš esmės. Privalo atsirasti programos, kurios atskirtų nacionalinių ir valstybinių scenos meno įstaigų bei NVO projektų finansavimą. Tai leistų sąžiningai NVO sektoriui tarpusavyje konkuruoti ir tikėtis daugiau lėšų įgyvendinamiems projektams.

Kultūros sektoriui daugiau lėšų būtų galima rasti inicijavus mecenavimo įstatymo pakeitimą, taikant sutelktinio finansavimo modelį. Atsižvelgiant į COVID19 iššūkius, rimta paskata visam kultūros sektoriui būtų taikomas lengvatinis PVM tarifas. Juk kultūra – ne prabangos prekė, o kasdienybės būtinybė.

Žinoma, NVO sektoriui reikia ne tik didesnių finansinių investicijų, bet ir didesnio valstybės turimos infrastruktūros prieinamumo. Valstybė investuoja į kultūros infrastruktūrą, ir tam, kad jos potencialas būtų visiškai panaudotas, neturime bijoti įsileisti nevyriausybinio sektoriaus organizacijų, nes 2/3 vadinamosios „kultūros ekosistemos“ yra būtent nevyriausybinis ir privatus sektoriai. Šis sprendimas prisidėtų ir prie kultūrinės atskirties mažinimo – 43 proc. žmonių regionuose nurodo, kad kultūra jiems nėra prieinama.

Mes pripratę, kad kultūros lauko problemas sprendžia tik Kultūros ministerija. Iš esmės, tai yra ydingas požiūris. Jeigu paklaustumėte menininko ar lengva susigaudyti už ką ir kiek reikia susimokėti valstybei? Ar jam pavyksta tai padaryti be pulko buhalterių? Būtų akivaizdu, kad sisteminio požiūrio nėra. COVID19 tai dar labiau išryškino, kuomet pagal individualią veiklą dirbantys staiga tapo bedarbiais. Ir čia jau prasideda menininkų socialinės apsaugos klausimai ir sprendimų paieškos.

Jeigu norime gyvybingos ir sveikos konkurencijos sąlygomis veikiančios kultūros politikos, į kultūros sektorių turime žiūrėti kaip į visumą, susidedančią iš nevyriausybinių bei privačių organizacijų, individualių meno kūrėjų ir valstybinių įstaigų.

Tuo pačiu turėtume suprasti, kad Kultūros lauką sudaro ne tik didžiuosiuose miestuose veikiančios puikios ir aktyvios NVO, bet ir kaimuose veikiančios bibliotekos ir kitos įstaigos, kurių veiklos specifika taip pat reikalauja Kultūros ministerijos sprendimų ir dėmesio.

Valstybiniam sektoriui skiriamas finansavimas turi būti pagrįstas aiškiais rodikliais, o tam privalome turėti viso kultūros sektoriaus duomenis apie jo sukuriamą ekonominę vertę ir įtaką šalies raidai.  Tik taip galime tikėtis nesupriešinto NVO ir valstybinio sektoriaus, galimybių menininkams kurti savarankiškai ir nepriklausomai, platesnio kultūros prieinamumo ir didesnio kultūros vaidmens šalies gyvenime. Ne (matoma) kultūra turi tapti matoma, ir ne tik prieš rinkimus.