M. Gurskas. Konflikto politika

Marius Gurskas

Vietos po saule – visiems užteks. Panašu, kad šis posakis Lietuvoje turi kiek kitokią prasmę, o karšta pirmojo vasaros mėnesio pabaiga ir prasidėjusi rinkiminė kova fiksuoja karščio rekordus ir politikos termometro atžymose.

Natūralu, kad artėjant rudenį vyksiantiems rinkimams į Seimą, politikai suaktyvėja ir pradeda rinkti rinkiminius taškus. Šiose lenktynėse politikai ir politinės partijos bando susikurti tam tikrus įvaizdžius, pasiūlyti išskirtinius politinius „produktus“ ar „paslaugas“ (idėjos, programinės ir vertybinės nuostatos, asmenybės ir kt.). Šių „produktų“ ir „paslaugų“ įvedimui į rinką formuojamos strategijos (programos).

Jeigu teko skaityti partijų rinkimines programas, greičiausiai pritarsite, kad dažnai jas galima būtų įvardinti kaip „Surask dešimt skirtumų“ – deklaratyvūs teiginiai, pažadai kaip išeiti iš problemų labirinto ir šiek tiek skaičių. Jeigu reikėtų jums perskaityti kurios nors partijos rinkiminę programą ir iškart pasakyti kurios tai partijos programa, lažinuosi, kad lengva nebūtų. Ir iš tikrųjų, kam apgaudinėti save – rinkėjai partijų programų neskaito ir vargu bau ar pradės. Štai čia ir atsiranda pagunda pasirinkti lengvesnį kelią ir visas jėgas mesti politiko ar politinės partijos įvaizdžio formavimui ir politikos turinį palikti paraštėse. Įvaizdis tampa svarbesnis nei idėja, nes jis gali ilgam išlikti rinkėjo atmintyje. Jis gali būti kuriamas pasitelkiant verbalines, vizualines ir kinetines priemones.

Pasirinkus šias priemones politikas ar politinė partija siekia savojo identiteto išgryninimo ir aiškios takoskyros sukūrimo konkurentų atžvilgiu. Tai gyvybiškai svarbu, nes kitu atveju iškyla grėsmė likti politinio ir viešojo diskurso šešėlyje. Aštrėjant konkurencinei aplinkai ir vis labiau nykstant ideologinei takoskyrai tarp skirtingų politinių partijų, keičiasi ir pasirenkamos politinės rinkodaros priemonės – jos tampa agresyvesnės ir remiasi šiuolaikinių medijų vartojimo principais. Priemonės konstruojamos remiantis intrigos, konflikto ir priešiškumo naratyvais. Toks pasirinkimas užtikrina platų medijos įtraukimą į politinius procesus, skatina skirtingų visuomenės grupių poliarizaciją ir priešingų stovyklų ir binarinių pozicijų (juoda arba balta) formavimąsi. Puiki terpė įvaizdinei konflikto politikai formuoti!

Ar sprendimas įrengti paplūdimį Vilniaus centre galėtų būti įvardintas kaip vienas iš konflikto politikos pavyzdžių?

Visų pirma, galime pritarti arba nepritarti tokiam sprendimui, bet svarbiu momentu tampa ir kaip buvo priimtas toks sprendimas, ką komunikuoja Vilniaus mero veiksmai? Akivaizdu, kad sprendimas buvo priimtas iš galios pozicijų – vienašališkas sprendimas apie kurį nieko nežinojo net koalicijos partneriai savivaldoje, o ką jau kalbėti apie vilniečius.

Gal ir teisingas mero sprendimas – kas valdo miestą, tas ir sprendimus priima. Turbūt, dauguma kauniečių nenustebtų dėl tokios praktikos. Kaune tokio pobūdžio sprendimams yra net atskiras terminas „Visvaldybė“. Garsusis Šančių keliukas puikiausiai tai iliustruoja. Tik ar toks sprendimų priėmimo metodas gali būti priimtinas mieste, kuris skleidžia šiuolaikiškumo ir modernumo žinią, o jam vadovauja liberalas? Keistai skamba ir mero kvietimas pabandyti „pasimatuoti“ laisvę – kas nepritaria ar išreiškia abejones, tas iškart nurašomas kaip nesuprantantis „modernios laisvės“ principų. Suprask, kas ne su mumis, tas prieš mus, o tai jau puikus greitkelis konflikto politikai.

Komentuodamas kilusį šaršalą, Vilniaus meras pats pasakė, kad tokios reakcijos buvo galima tikėtis. Ar tik tas tikėjimas nepaskatino rinktis tokį sprendimą? Vienašališki veiksmai sprendžiant istorinės atminties ir viešųjų erdvių „įpaminklinimo“ klausimus yra tiesiausias kelias į konfliktą.

Mero taikomos konflikto politikos priemonės  – ne naujiena. Galime prisiminti batalijas, kurios vyko paslapčia nuėmus Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą. Įdomiai atrodo ir mero mesti vieši kaltinimai dėl  nacionalinio stadiono „nužudymo“, kuomet Viešųjų pirkimų tarnyba konstatavo, jog buvo padaryti pažeidimai ir koncesija turėtų būti nutraukta nesudarant sutarties. Meras priešais Vyriausybę skubiai surengė spaudos konferenciją ir nepagailėjo „gražių“ epitetų tiems, kas neva tai veikia ne valstybės interesų vedami – išvadino chunta. Ir vėl priešai puola, trukdoma, supratimas ne toks kaip mero? Įdomiausia, kad kaip staiga kilo cunamio banga, taip ji ir nuslūgo. Užtai visi prisimena, kad buvo kova ir žvangėjo ginklai.

Konflikto politika mero neapleido ir koronaviruso įkarštyje. Jei tik buvo proga rasti priešų už „Vilniaus rūmų“ vartų – tuoj pat kildavo karinga retorika ir kovotojo su centrine valdžia aureolė švietė visame kame. Facebook kaito nuo patiktukų ir širdelių merui. Tokia jau ta greito vartojimo ir konflikto politika – „Juoda“ ir „Balta“ stovyklų palapinės dygsta it grybai po lietaus.

Politiniai mero oponentai kaltina, kad šis berdamas smėlio kalnus Lukiškių aikštėje daro rinkimų viešųjų ryšių akcijas. Ko gero, naivu būtų tikėtis, kad tokie sprendimai priimami nesiekiant politinių dividendų. Tą liudija ir įrašas Laisvės partijos socialinio tinklo Facebook paskyroje, kuris atsirado iškart po „ne įvaizdinės“ akcijos Lukiškių aikštėje. Įraše kviečiama skirti 0,6% gyventojų pajamų mokesčio partijai ir tokiu būdu padėti politikams, kurie kovoja už vakarietiškas idėjas. Idant būtų sustiprintas kvietimas, įraše pabrėžiama, kad mokestį galima paskirti partijai, arba jį „Karbauskio Seimas“ panaudos savo nuožiūra. Ir vėl bandoma supriešinti ir nurodomi tik 2 „teisingiausi“ ir „geriausiai“ laisvės apologetus įkūnijantys keliai.

Panašu, kad konflikto politika jau yra tapusi mero modus operandi. Vargu bau ar tai yra tos vakarietiškos idėjos, dėl kurių mums nekiltų abejonių ar klausimų. Pasiteisinimas, kad tokios ūmios reakcijos nebuvo tikėtasi, sunkiai įtikinimas. Atsakomybė tenka visiems – tiems, kas iš jėgos pozicijos pradeda tokio pobūdžio „diskusiją“, tiek pat atsakingi ir tie, kurie į tai atsakė jėga ir buldozeriu...Rezultatas – konflikto politika, susipriešinimas ir dar labiau atitolintas laikas, kuomet  mes galėsime be emocijų ir tik juoda-balta pozicijų turėti konstruktyvią diskusiją istorinės atminties klausimais.

Interneto komentarų platybėse kažkas nerimtai pajuokavo, kad gali ateiti toks laikas, kai miesto vadovas vieną dieną pabudęs sugalvos pakviesti į golfo turnyrą Rasų kapinėse, kad tik nebūtume tokie paniurę, paskendę raudose ir gedule, galėtume džiaugtis laisve. Tikėkimės, kad tokių įvaizdžio kūrimo priemonių merui neprireiks ir konflikto politiką pakeis dialogas ir pagarba kitai nuomonei ar kitam įsitikinimui, o pasibaigus mero kadencijai galėsime pasakyti, kad ne tik šypsena buvo graži.