Kada pasitikėsime mokytojais tiek, kad nebereikėtų egzaminų mokykloje?

Simonas Kairys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys

Atrodo, dar taip neseniai skelbėme, jog 2025 m. mokytojo profesija taps prestižine. Tačiau tai labiau komunikacinis šūkis nei realus supratimas, ką tokia deklaracija reiškia. Jau išaušo šie metai, tad ar mokytojo darbas pripažįstamas kaip prestižinis? Manau, mokytojo profesija buvo, yra ir bus prestižinė. Klausimas kitas: ką mes iš tikro norėjome tokiu tikslu pasiekti, kur nukreipti švietimo sistemą, kokią esminę problemą išspręsti?

Neseniai vyko diskusija, ar trumpinti mokslo metus, ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija suko dėl to galvą. Sprendimas – bus šiek tiek trumpinama, bet ne visai trumpinama. Man buvo sudėtinga sudalyvauti šioje diskusijoje, nes niekas nežiūrėjo į esmę, o klaidžiojo šalutiniais miško takeliais. Mokslo metų trumpinimo pagrindinė priežastis – vieni vaikai laiko egzaminus, kitų nėra kaip kokybiškai užimti. Atleiskite, bet tai nėra kertinis švietimo sistemos evoliucijos, o paprastas vadybinis ir darbo organizavimo klausimas, nieko bendro neturintis su mokslo metų trukme.

Nieko nedaryti švietime, nes visi pavargę nuo reformų – tai buvo esminė rinkimų kampanijos tezė, kuri nubrėžė kadencijos darbo vektorių. Dabar tenka girdėti vis garsesnių kalbų, kad pagrindinis ministerijos tikslas – kuo daugiau ryškiai geltonų autobusiukų regionuose! Pageidautina, kad labai matytųsi ir tas geltonumas mus apakintų.

Pats laikas brandinti ambicingą švietimo reformą

Sutinku, sektorius yra pavargęs nuo pokyčių. Liberalų sąjūdis savo rinkimų programoje irgi įsipareigojo stabtelėti ir pirmiausia susitelkti į klaidų taisymą. Pokyčių stresas išryškėja vien pažvelgus į egzaminų ir jų dalių, laikomų po keletą kartų, praktiką, o kiek dar įvairių tarpinių atsiskaitymų. Tarsi norėjome gero: pakeisti sistemą taip, kad, mokykloje praleidus 12 metų, staiga per porą savaičių išsispręstų moksleivio likimas. Vos per vieną sesiją! Tačiau, norėdami sumažinti stresą ir krūvį, tenkantį moksleiviams, viską padvigubinome ar net patrigubinome. Tada ir aprūpinimas vadovėliais ėmė strigti, ir mokslo metus prisireikė trumpinti – sistemą užgriuvo krūva detalių, per kurias nebeįžiūrime esmės.

Ar galime šį kartą suprojektuoti tokią reformą, kuri išlaisvintų mokytoją? Ar įmanoma sutvarkyti visus pokyčių reikalaujančius elementus nusibrėžiant ilgalaikį tikslą, kad sistemos nebereikėtų vis taisyti čia ir dabar? Vienas esminių dalykų įvykdytas dar praėjusioje kadencijoje – tokių lėšų pedagogų atlyginimų didinimui dar nėra buvę. Oficiali viešojo ir privataus sektorių statistika irgi rodo, kad labiausiai pastaruoju metu atlyginimai didėjo  dirbantiesiems švietime.

Taigi, siūlau išsikelti pamatinį tikslą – atsisakykime valstybinių brandos egzaminų mokyklose. Suteikime tiek atsakomybės mokytojui, jog, kaip visuomenė, galėtume juo pasitikėti. Egzaminų atsisakymas iš esmės spręstų įsisenėjusias bendrojo ugdymo problemas. Pakeliui reikėtų sutvarkyti keletą esminių elementų – apie viską iš eilės.

Pirma, gali kilti įtarimas, kad tai siūlymas grįžti į praeitį. Tikėjimas objektyviu vertinimu nepasiteisino: turėjome iliuziją, jog anonimas vertina tiksliau, o išėjo, kad valstybinių brandos egzaminų pažymiai ir, tarkime, metiniai pažymiai mokykloje nekoreliuoja. Neretai pasitaiko, kai mokykloje metinis pažymys sudaro 6, o valstybiniame brandos egzamine – 85 balus. Nuo tokių anomalijų kenčia gabiausi vaikai. Sistema iki šiol stringa ruošiant valstybinių brandos egzaminų užduotis, skelbiant įvertinimus. O juk vertina tie patys subjektyvūs mokytojai… Niekas nebesuvaldo tokios sistemos, todėl laikas pokyčiams! Ką reikia padaryti, kad pasitikėtume mokytojo vertinimu?

Pedagogų atlyginimai ir krūvis

Kaip minėjau, didžiausia problema yra išjudinta: pedagogų atlyginimai šalyje kilo labiausiai. Be abejo, atlyginimo kėlimo tempą reikės išlaikyti, bet kyla kita problema: didesnis darbo užmokesčio fondas arba nepasiekia mokytojo, arba pasiekia, tačiau reikia įdėti neadekvačias pastangas atlyginimo augimui pajausti. Akivaizdu, reikia peržiūrėti atlyginimo etato struktūrą: stengtis etatą ne skaidyti į tris dalis, o sukurti visiškai naują atlygio modelį.

Be to, vien atlyginimo dydis nesprendžia klausimo. Daug kalbame apie tai, koks turi būti minimalus moksleivių skaičius klasėse, tačiau verta ir toliau judėt į priekį dar praėjusią kadenciją pradėta kryptimi – mažinti maksimalius moksleivių skaičius klasėse. Minimalus moksleivių skaičius gali tebūti tik vienas iš žymiai daugiau kriterijų nusprendžiant, ar mokykla turi egzistuoti.

Įtraukusis ugdymas nelengvai prigyja mokyklose, todėl reikalinga visa pagalba mokytojui tiek įdarbinant padėjėjus, tiek užtikrinant saugumą ir konsultacijas ištikus probleminiams atvejams.

Biurokratija, kuri slegia

Biurokratijos mažinimas niekaip netampa realiai sprendžiamu veiksmu. Prikuriama įvairių IT sprendimų, programų, platformų – nuo elektroninio dienyno iki kultūros paso. Dar atsiras ir atskira nauja platforma, apimanti neformalaus vaikų švietimo veiklas. Tokioje aplinkoje tenka ištisai ką nors užpildyti, pažymėti ir panašiai.

Bendrojo ugdymo procesams būtinas perdėtos biurokratijos procesų auditas. Auditas turi apimti tris lygmenis: ministerijos leidžiamus dokumentus, savivaldybių švietimo skyrių nurodymus ir veiksmus pačioje mokykloje. Jeigu reikalavimų nesukuria švietimo biurokratai ministerijoje, savo planų pateikia savivaldybių švietimo skyriai, mokyklose irgi atsiranda įvairių tarpinių procesų. Ir visa našta nukrenta tiesiai mokytojui.

Tokio pobūdžio auditą būtų galima pradėti nedelsiant – kad ir nuo kitų metų.

Kvalifikacijos kėlimas

Akivaizdu, keičiasi mokytojų karta ir vien dalykinių kompetencijų gilinimas nesprendžia profesijos patrauklumo. Turime itin didelį dėmesį skirtį mokytojo asmenybės tobulėjimui: leisti mokytis kalbų, žinių apie naujausias technologijas, dirbtinį intelektą ir žmogaus teises. Šiandien ypač svarbus pilietiškumo skatinimas bei kultūrinės kompetencijos. Stebimės, kodėl, pavyzdžiui, neišnaudojame kultūros pasui skirtų lėšų: šio atveju ypač reikšminga pedagogo motyvacija ir kultūrinė savivoka, ypač kalbant apie šiuolaikinį meną.

Visos svarbiausios tarptautinės organizacijos pabrėžia kūrybiškumą kaip vieną svarbiausių savybių ateities darbo rinkoje. Kūrybiškumo skatinimas ir metodai nėra dalykinės kompetencijos, tačiau privalu suvokti jų svarbą ir diegti vaikams nuo mažų dienų.

Pedagoginė etika

Žinoma, valstybinių brandos egzaminų atsisakymas – drąsus kultūrinis pokytis. Dalis moksleivių tėvų tai neišvengiamai priims jautriai, kels susirūpinimą galimu mokytojo šališkumu: ar šis yra „užsisėdęs“ ant vieno ar kito vaiko, jaučia asmeninį palankumą ar nepalankumą. Vis dėlto neapgaudinėkime savęs: ir dabartinė sistema negali veikti, jei mes nepasitikime mokytoju, o, mano nuomone, akivaizdu, kad nepasitikime.

Norint atsisakyti valstybinių brandos egzaminų, būtina diegti ir vystyti pedagoginės etikos standartą, kuris bus lemiamas. Tokiu atveju turėtume laikytis principo, kad pedagoginės etikos klausimus spręstų pati pedagogų bendruomenė savireguliacijos mechanizmais. Daugybė tokių pavyzdžių pritaikyta kitose sferose, pavyzdžiui, architektų, žurnalistų, odontologų bendruomenėse.

Mokytojų gildijos įgalinimas

Ko gero, šalia ūkininkų, pedagogų profsąjungos yra vienos geriausiai savo srities darbuotojus atstovaujančios organizacijos: jų veiksmingos veiklos pavyzdžių matėme ne vieną ir ne du. Tačiau profsąjungų veikla yra kitokio pobūdžio negu gildijos.

Profesinės gildijos susiformavimas yra viena esminių profesijos prestižo sąlygų. Dažnu atveju tenka klausti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ar Nacionalinės švietimo agentūros atstovų: kaip jūs bendraujate su atskirų dalykų atstovais, pavyzdžiui, ruošdami naujas užduotis egzaminams, taisydami esamus reikalavimus ir pan. Jie atsako, kad bendradarbiauja, kviečia į bendras darbo grupes ir kt. Tai nėra geras atsakymas, tai yra ryški indikacija, jog procesas netvarkingas: neaišku, kas kam atstovauja, kas kieno vardu kalba.

Todėl žiniasklaidoje vis pasigirsta nepatenkintų mokytojų, kyla kritikos, kad diegiant vienus ar kitus pakeitimus, pavyzdžiui, buvo per daug įtraukta universitetų atstovų arba atvirkščiai – per daug pedagogų. Tada Nacionalinė švietimo agentūra pradeda veikti ne strateginiu ar taktiniu režimu, o tarsi gaisrinė: nėra net kada pakelti galvos, vis tenka gesinti komunikacinės krizės laužus. Jau nebekalbu apie tai, kad visiškai nenormalu reikalauti ministro galvos, jeigu egzaminas buvo per sunkus, per lengvas ar panašiai. Ne veltui sklando kalbos, kad vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ryžtasi vadovauti tik savižudis. Tai nei normalu, nei sveika.

Ketverius metus teko dirbti kultūros ministru ir iš savo praktikos matau, kad yra ko pasimokyti ir švietimui. Kultūros sritis turbūt turi efektyviausią, demokratiškiausią atstovavimo modelį – Lietuvos kultūros tarybą. Jos suformavimas – itin sudėtingas procesas. Kiekvienam sektoriui atstovaujančios organizacijos turi apibrėžtą mechanizmą, kaip deleguojami rinkikai, kaip vėliau atrenkami LKT nariai. Ministro galias riboja šalia esanti atskira Kultūros ir meno patariamoji taryba, kurią iš kultūros elito suformuoja prieš tai dirbę ministrai. Kitaip tariant, veikia visiška savireguliacija, o valdžia su sektoriumi bendrauja pagarbaus atstumo principu, rūpinasi strateginiais sprendimais ir biudžeto lėšų paskyrimu, tačiau nesikiša smulkmeniškai į atskiras sritis.

Tokio mechanizmo švietimo sistemoje nėra. Pagal modelį, veikiantį kultūros srityje, reikėtų imtis pokyčių ir švietime: pakeisti santykį tarp ministerijos, Bendrojo ugdymo tarybos (jei įsivaizduojame, kad ji dabar veikia), Nacionalinės švietimo agentūros. Agentūra turi turėti aiškų formatą, kuriame apibrėžti atstovavimo principai, atskirų dalykininkų atstovai turi būti įgalinti patys priimti sprendimus, o su įgalinimu turėtų prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Tokiai struktūrai sudaryti reikėtų papildomo finansavimo, bet administraciniai poreikiai nėra finansiškai dideli palyginus, pavyzdžiui, su mokyklų statybomis. Investuoti į naują gildijos įgalinimo modelį tikrai verta. To nepadarę eilinį kartą klimpsime detalėse, o viešojoje erdvėje į nokautą nukirstas švietimas bus toliau bus spardomas iš visų pusių.

Kelių kadencijų tikslas

Taigi, kada išdrįsime pasitikėti mokytojais ir švietimo gaisrus gesinsime ne komunikacinėmis klišėmis, o strateginiais sprendimais? Kiek tam reikės laiko: 10, 15 ar 20 metų?

Manau, padoriai sutvarkyti atlyginimų sistemą ir palaipsniui sumažinti biurokratiją galima dar šioje kadencijoje. Auditą, kaip pasiskirsto reikalavimai ir biurokratinė įtampa tarp ministerijos, savivaldybių skyrių ir mokyklų, galima pradėti nedelsiant. Kvalifikacijos kėlimo programa ir mokytojų gildijos įsteigimas gali užtrukti kelerius metus. Visa tai padarius, apie 2030 m. jau būtų galima nusibrėžti ir pamatinį tikslą – atsisakyti brandos egzaminų.

Visa tai verta pradėti jau dabar, nes įgyvendinami paruošiamus veiksmus pakeliui išsispręstume daugybę įstrigusių klausimų, dėl kurių kiekvieno sprendimo atskirai, ko gero, niekas labai ir neprieštarautų.