V. Tamošiūnas. Gydytojas – laisvas profesionalas ar biurokratijos varžomas samdomas darbuotojas?

Politikų pasisakymai dažnai sukelia rūpesčių ir abejonių, bet kai išgirsti, kad sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio svajonė yra ne drausti ar reguliuoti, o siekti palengvinti medikui darbą, ištraukiant jį iš biurokratinės popierių krūvos, norisi net šūktelėti iš džiaugsmo. Tačiau čia, kaip ir dėl gerovės valstybės: visi jos nori, tik bėda, kad konkrečių siūlymų ir sprendimų tenka laukti ilgai, o dažnai jų taip ir nesulauki. Arba sulauki tokių, kurie prieštarauja anksčiau išsakytai vizijai.

Kas šiandien yra medikai? Samdomi darbuotojai ar laisvi profesionalai? Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus gydytojas, turėdamas licenciją, privalo būti įdarbintas vienoje ar kitoje įstaigoje ir tik tuomet gali vykdyti savo profesinę veiklą. Tai iš sovietmečio paveldėta praktika, kuomet medikas apipinamas reikalavimais, atsirandančiais ir dėl įstaigos, ir dėl tiesioginio darbo. Tuomet gydytojas priverstas tarytum ant lyno balansuoti tarp paciento interesų ir begalės biurokratinių reikalų.

O ką kitokio išrado laisvas pasaulis? Išrasti gal ir neišrado, tiesiog vadovavosi sveika logika ir neįspraudė gydytojo į perteklinius reikalavimus. Valstybės išlaikė principą, kad ten, kur galima nesikišti, reikia nesikišti. Daugelyje Vakarų valstybių gydytojas, turintis licenciją, gali nevaržomas vykdyti savo pareigą pacientui. Šią garantiją jam suteikia vadinamasis laisvos profesijos statusas (angl. self-employed). Jis leidžia gydytojui pačiam nuspręsti, kaip įforminti savo profesinę veiklą: rinktis darbo santykius ar darbą pagal individualią veiklą.

Praktikoje tai reiškia, kad licenciją turintis gydytojas gali teikti pacientui paslaugas tiesiogiai, išvengdamas perteklinių tarpininkų. Ligonių kasos sudaro sutartį ne su sveikatos įstaiga, o tiesiogiai su gydytoju. Vadinasi, esant bėdai, pacientui nereikės mokėti už paslaugas, o jos bus apmokamos iš anksčiau sumokėtų draudimo įmokų arba mokesčių. Tokiu būdu lėšos bus išleidžiamos ne sienoms ir langams, o tiesiogiai suteikiamoms paslaugoms apmokėti.

Esu gydytojas, tad kai prieš 16 metų pradėjau dirbti Didžiojoje Britanijoje, nustebau, kad viskas gali būti taip paprasta. Kad galėčiau dirbti, reikėjo tik dviejų dalykų: licencijos ir civilinės atsakomybės draudimo. Veiklos sąlygas su klinikos savininku sutarėme žodžiu (nors buvo galima pasirašyti ir rašytinę sutartį), o visas dėmesys atiteko pacientui.

Dviratis jau išrastas, tad pripūskime į jo padangas oro ir leiskime gydytojui judėti greičiau ir laisviau.