G. Vaičekauskas. Stebina, kodėl nesuveikė sovietiniai kovos metodai su alkoholiu kapitalistinėmis sąlygomis?

Gintaras Vaičekauskas

Savaitgaliais Kęstas mėgo atsipalaiduoti žiūrėdamas filmą ar sporto rungtynes per televizorių. O bežiūrėdamas atsidarydavo skardinę alaus. Paprastai išgerdavo vos vieną. Tačiau po to nelaimingo sekmadienio, kai parduotuvėje negalėjo nusipirkti vienos skardinės, apsidrausdamas įsigijo visą dėžę – savęs nevaržė: tuštėjo jau trečia alaus skardinė. Vėliau Kęstas ėmė atsipalaiduoti ne tik savaitgaliais ir ne tik prie televizoriaus.

Tai – išgalvota istorija. Tačiau ji turi ne vieną realų „atitikmenį“. Kodėl?

Atsakymą pateikė Vilniaus universiteto mokslininkai: alkoholio draudimai neveikia – atvirkščiai, jie kaip tik didina alkoholio vartojimą. Valdančiųjų kadencijos pradžioje Pasaulio sveikatos organizacijos labiausiai geriančia šalimi tituluota Lietuva kadencijos pabaigoje tapo, deja, bet... dar labiau geriančia.

Pažiūrėkime į skaičius. Didžiausią dalį girtaujančiųjų grupėje sudaro vidurinį ar žemesnį išsilavinimą turintys vyresnio amžiaus vyrai, kurių 59 proc. gyvena kaime. Pastarųjų metų girtaujančiųjų amžius jaunėja: alkoholio vartotojų iki 30metų padaugėjo dvigubai – nuo 10 iki 21 proc. Mokslininkai pastebi, kad išgėrinėjimas padažnėjo, padaugėjo geriančių baruose, per renginius, darbe ir namuose.

O ko mes tikėjomės iš deficitinio valdančiųjų požiūrio sprendžiant šią problemą? Tokiu požiūriu aš vadinu ribotą įsitikinimą, kad tik draudimais galima daryti poveikį visuomenei, o atskirų jos grupių problemas spręsti visos visuomenės sąskaita. Paprasčiau tariant, deficitinis požiūris išsivysto tada, kai politinėje rinkoje trūksta smegenų.

Alkoholio ribojimai ir draudimai jau nuo pat jų įvedimo pradžios atrodė kaip visiška kvailystė: juk jei žmonės girtauja kaime, tai alkoholio ribojimas mieste ar pliaže tikrai nesprendžia šios problemos. Arba – jei jaunėja girtaujančių amžius, tai tikriausiai alkoholio ribojimas rugsėjo 1-ąją tikrai nepadės išspręsti šios problemos. Čia reikalinga ne kova su pasekmėmis, bet paties visuomenės požiūrio keitimas – edukacija.

Aš suprantu, kad taikydami savo deficitinio požiūrio priemones visuomenei, valdantieji tik ginasi nuo bejėgiškumo. Nes draudimai ir ribojimai nėra lyderių ginklai. Tai – neprofesionalios valdžios priemonė ir greičiausias, paprasčiausias, labiausiai smegenų nevarginantis kelias tuo atveju, jei apskritai neturi minčių.

Istorijoje tokių pavyzdžių – apstu. Ir beje, tas deficitinio požiūrio fenomenas, grįstas draudimais ir ribojimais, atsirado seniai, net ne skvernelių, verygų ir karbauskių valdymo eroje. Juk ne veltui klausiama – kodėl politikams svarbu žinoti istoriją? Tam, kad nekartotų klaidų. Arba atvirkščiai, – tam, kad jas kartotų.

Negalėčiau paneigti antrojo varianto ir prašyti Viešpaties atleidimo, nes juk „jie nežino, ką daro“. Jie tikrai tai žino: priminsiu 2017 m. gegužę valstiečių paskelbtą šalies istorikus pribloškusį įrašą socialiniuose tinkluose. Valdantieji pavyzdžiu vadino draudimais ir ribojimais grįstą 1986–1988 m. antialkoholinę kampaniją, kuri yra žinoma kaip viena didžiausių Michailo Gorbačiovo nesėkmių ir paliko gilų satyrinį pėdsaką (vien ko verta grupės „Nautilus Pompilus“ lyrika apie Alainą Deloną, negeriantį odekolono!)

Beje, sovietinį antialkoholinės kampanijos mechanizmą kapitalizmo sąlygomis valdantieji pritaikė labai tiesmukai. Priminsiu tik, kad tos sovietinės kampanijos metu irgi buvo taikomi draudimai ir ribojimai. Pavyzdžiui, alkoholio buvo galima įsigyti tik darbo dienomis nuo 14 valandos. Arba – griežtai draudžiama gerti viešose vietose. O filmų scenų su alkoholinių gėrimų vartojimu iškarpymas sovietmečiu neabejotinai yra dabartinių alkoholio reklamos draudimų su išplėšytais užsienio leidinių puslapiais atitikmuo.

Įdomu, kad kapitalistinėmis sąlygomis valdančiųjų įgyvendinti sovietiniai draudimai ir ribojimai kiek kitaip kuria stokos situaciją, dėl kurios kyla vartojimas: alkoholio prekyboje gi yra, pinigų – irgi, bet tai vis tiek dar nereiškia, kad gausi teisę įsigyti. Užtat vartotojai tokiomis sąlygomis čiumpa viską. Jie džiaugiasi, kad gali čiupti dideliais kiekiais. Ir pardavėjams nereikia reklamos – užtenka ryškiomis raidėmis priminti, kada alkoholio skyrius nedirbs.

„Dėl padarytų klaidų didelis geras darbas baigėsi negarbingai“, – po dvidešimties metų nuo tokios antialkoholinės kampanijos pradžios pripažino M. Gorbačiovas, pabrėždamas, kad visas tas laikmetis tik augino, bet ne mažino alkoholio vartojimą.

O ar gebės savo klaidas pripažinti valdantieji? Ar vis dėlto jie ir toliau bus linkę manyti, kad draudimais ir ribojimais, deficitiniu požiūriu jie gali valdyti Lietuvą, kad tai – mūsų šalies kelias į (ne)sėkmę?

Aš tikiu, kad lazda turi du galus ir tai atsigręš prieš draudimų ir ribojimų autorius. Juk kai valdžios sprendimai bet kurioje srityje grindžiami draudimais ir ribojimais, valstybė ir visuomenė artėja prie pavojingos ribos. Ir negali būti kitaip: valstybė, kurioje neįmanoma gyventi įprastai, sąmoningai ir pasitikint vienas kitu, kurioje klesti bereikalinga kontrolė ir dirbtinės kliūtys, ne tik vargina, bet ir vieną dieną yra pasmerkta sprogti.