G. Vaičekauskas. Parodomųjų draudimų įkaitai pajūryje

Aną dieną apsilankiau pajūryje, kur nuo Naujųjų metų jau uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus nestacionariuose statiniuose ar paviljonuose. Žodžiu, jeigu tavo kavinė įsikūrusi ant betoninių pamatų smėlyje, tu gali pilstyti alų ar sidrą iš čiaupo. To šiukštu daryti nebegali, jeigu tavo kavinės grindys medinės, sienos plastmasinės. Tada viskas – tu uždraustas. Pilstyk arbatą, pjaustyk pyragus ir džiaukis, kad dar neuždraudė Tėviškės oru kvėpuoti ar į pajūrį veizėti.

Nuoširdžiai norėjau sužinoti, ar tuose uždraustuose paviljonuose iš tiesų rinkdavosi žmonės ištikti alkoholinės psichozės, priklausomi nuo alkoholio ar juo apsinuodiję žmonės. Nes valstiečiai vis giriasi, kad šitų dalykų sumažėjimas – jų nuopelnas.

Kvailas noras. Supratau tai iš karto. Nereikėjo net paviljono personalo žvilgsnio ir atsakymo. Tiesiog čia tokie neužsukdavo. Jie buriasi kitose vietose. Gal ta kita vieta, visai šalia paviljono, kur jau galima prekiauti alkoholiu, mat jo pamatas betoninis. Bet ir čia „gatvių klasikai“ nesirenka.

Tęsdamas savo „socialinį eksperimentą“ dar norėjau sužinoti, ar skęsta girti žmonės Klaipėdoje, mat sveikatos apsaugos ministras A. Veryga porino, kad 61 proc. aną vasarą nuskendusių žmonių buvo neblaivūs. Pasakė ir pamiršo pridurti, kad beveik visos šios nelaimės įvyko neorganizuotuose paplūdimiuose. Taigi skendo ne kavinių lankytojai, o šilto šnapso kopose prisilupę žmonės.

Tai tada kodėl reikia drausti tai, kas visuose civilizuotuose kraštuose yra normalu. Taurė ar dvi vyno ar alaus bokalas žvelgiant į jūros mėlį. Net Dubajuje, 5-ių žvaigždučių viešbučio paviljone ant jūros kranto alkoholis liejasi laisvai. O ten, žinia, alkoholis yra paskelbtas valstybiniu blogiu ir religiniu lygiu, kaip ir dera musulmoniškam kraštui.

Sako, kad mūsų Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (čia tas pats, kuris lapus su vyno butelio atvaizdu iš užsieninių žurnalų plėšė), gauna daug skundų iš gyventojų bendrijų, kad pažeidinėjami įstatymai. Na, toks vaizdas, jog tos bendrijos taip pat paplūdimyje įsikūrusios. Skundžiasi švietimo įstaigos ir gyvenamųjų namų gyventojai. Bet jų tikrai nėra nei Melnragėje, nei Smiltynėje.

Taigi, ką iš tiesų norėjo pasiekti dar vieno draudimo autoriai. Kodėl tokios keistos draudimo išimtys? Toks vaizdas, jog norėta apsaugoti kavines nuo alkoholinės psichozės apimtų žmonių. Suprask, girtas sugriaus laikiną paviljoną, išlups medines grindis, sudraskys staltieses, vartys kėdes, o jau kavinėje šalia, tų pačių veiksmų ant betoninių grindų, nedarys.

Kvailystė, kurią apeiti galima, kad ir organizuojant renginius. Ne paplūdimyje, o tarkime, paviljone prie Girulių geležinkelio stoties. Taigi, nusiperki vienkartinę licenciją parodai ar vakaro skaitinių popietei. Temų užtektų. Pavyzdžiui, pakabini aplinkos ministro K. Mažeikos automobilio „Toyota Hilux“ (toks prailgintas bekelės džipo variantas, ilgesnis už B. Vanago „dakarinį“) nuotrauką, pakabini R. Karbauskio „eskaladės“ 6 litrų foto ir pavadini šią fotografijų parodą – „Už Lietuvą be dyzelio“, arba organizuoji popietę A. Širinskienės teologinių niurnalų ir kitų mokslinių darbų aptarimui. Nusiperki leidimą sidrui ir pliauški pagal temą.

Ir vis tiek, sunku patikėti, kad tokiuose renginiuose lankytųsi alkoholinės psichozės apsėsti žmonės. Jie renkasi ten, kur pastarąjį pusšimtį metų užrištomis akimis kelią atranda „gatvių klasikai“. Prie parduotuvių. Anksčiau rinkosi nuo 8 val., dabar – nuo 10 val., – jau įsisavinę pradinę dozę.

Todėl sakau: nepaisant draudimų, niekas nepasikeitė Lietuvoje, išskyrus alkoholinių gėrimų pardavimo laiką. Visas tas šaršalas, visa ta vadinamoji kova su alkoholizmu šalyje yra tik parodomasis šou, nes su pačiu alkoholizmo reiškiniu iš esmės net nebandoma kovoti. Tiesiog valstiečiams reikėjo surasti atpirkimo ožį. Ir jis buvo surastas – mąstantis, turintis saiko jausmą ir akių nedraskantis pilietis. Guodžia nebent tai, kad pastarasis dar ir tvirtai žino, kad šitai valdžiai liko 10 mėnesių, ir ji tikrai nebesuspės visko uždrausti.