G. Vaičekauskas. Apie profesoriaus Leonido Donskio atminimą Klaipėdoje be pykčio

Mano kartai šios iškilios asmenybės pristatyti nereikia – visi dar mename profesoriaus Leonido Donskio (1962–2016) nuopelnus ir pasiekimus, kuriuos vertino ne tik Lietuva, bet ir Europa. Tik tinkamai neįamžintas žmonių atminimas yra toks pat trapus kaip ir gyvenimas.

Šiandien Lietuvos švietimo sistemoje būtina suvokti, jog jauną šiuolaikinį žmogų reikia ruošti ne egzaminams, o laisvam savarankiškam gyvenimui ir mąstymui. Mes dažnai įkvėpimo šaltinių  mokiniams, studentams ieškome už jūrų marių, tuo metu, kai legendos kuria Lietuvoje. Didieji filosofai, kokiu buvo Klaipėdoje gimęs ir mokęsis L. Donskis.

Vilnius ir Kaunas suteikė profesoriaus L. Donskio atminimo ženklus ir vardą svarbioms erdvėms Užsienio reikalų ministerijoje ir Vytauto Didžiojo universitete.

O gimtojoje Klaipėdoje? Taip, yra atminimo lentelė ant Klaipėdos universiteto Menų akademijos pastato, kuriame profesorius L. Donskis mokėsi ir  dirbo 1980-1987 m. Vis dėlto, manau, kad toks įamžinimas yra per menkas Klaipėdoje subrendusiam ir čia aktyviai veikusiam pedagogui,  visuomenės ir kultūros veikėjui. Beje, minėta lentelė ant švietimo įstaigos fasado atsirado istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio rūpesčiu.

Šių metų pradžioje kreipiausi į Klaipėdos miesto savivaldybę ir pasiūliau Senvagės gatvėje statomą naują mokyklą pavadinti ne Šimtmečio, o profesoriaus L. Donskio vardu. Šimtmetis ėjo ir praėjo, o profesoriaus asmenybė, kuri Lietuvoje tapo aukštos kultūros, erudicijos, „be pykčio“ ženklu, neatsiejamu nuo lavinimosi ir mokymosi. Būtų nelogiška pervadinti Martyno Mažvydo vardu pavadintą jo lankytą mokyklą, tačiau naujai mokyklai šis vardas suteiktų ypatingą aurą, o ir visai Klaipėdai svarbi asmenybė įsirašytų bei liktų jaunosios kartos atmintyje. Beje, šią idėją sveikino ir labai ja džiaugėsi ne tik eiliniai klaipėdiečiai, bet ir buvęs ministras, dabar – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius, L. Donskio bičiulis Arūnas Gelūnas.

Labai gaila, tačiau naujoji mokykla Klaipėdoje rugsėjo 1-ąją apskritai durų neatvėrė. Nei Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečio, nei profesoriaus L. Donskio vardu. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius informavo, kad į naująją mokyklą perkels Taurakalnio progimnaziją, kurios bendruomenė spręs apie savo mokyklos pavadinimą, taip pat pridūrė, kad profesorių L. Donskį Klaipėdoje jau primena pakabinta lentelė.

Ir taškas diskusijoms. Nors dar tvirtinant lentelę, Klaipėdos miesto valdžia tikino,  esą „tai pirmasis pagarbos ir atminties įamžinimo ženklas, kuris jokiu būdu neužkerta kelio diskusijai ateityje dėl atminimo įamžinimo kitokiomis formomis“. Šiandien matau, kad nėra ir nebus jokių kitų atminimo įamžinimo formų, kurias siūlo ne tie politikai.

O juk išties neįamžintas atminimas yra trapus kaip ir gyvenimas: įvykius ir asmenybes yra lengva pamiršti, ištrinti iš tautos sąmonės, kai nėra tinkamų atminimo ženklų. Tuo įsitikinau pabendravęs su jaunąja karta – su labai apsiskaičiusiu dvyliktoku, kuris džiūgavo, kad tokiam „senam dėdei“ kaip aš nereikia aiškinti kas yra Armin van Buuren ar „Keane“. Tas guvus vaikas – retas egzempliorius, kuris gali išvardinti pagrindinius Lietuvos vadovus iš eilės, bet deja, prof. L. Donskio jo akiratyje… jau nebuvo.

Savo asmeninį santykį su Klaipėda L. Donskis aprašė ir daug biografinių detalių atskleidė knygoje „99 Baltijos istorijos“. Jo pažangios mintys, kritinis mąstymas ir kultūringas tonas apie svarbius reiškinius mūsų visuomenėje atskleidžiamas ir legendinėje, jo vestoje TV laidoje „Be pykčio“. LRT mediatekoje tie įrašai yra išsaugoti. Taigi, pasinaudosiu Leonido pasakyta mintimi, labai tinkančia išdėstytam kontekstui: „Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai“. Tai tiek, be pykčio.