E. Rudelienė. Kas pagerintų mokinių raštingumą?

Komentuodami trikdančius šių metų matematikos brandos egzamino rezultatus, kai jo įveikti nepavyko 35 proc. laikiusiųjų, specialistai ir politikai įvardino ne vieną tokios švietimo anomalijos priežastį, siūlė būdų išvengti panašaus švietimo sistemos akibrokšto ateityje.

Kad tokių rezultatų galime tikėtis, statistika rodė jau ne vienus metus, liberalai tai pabrėžė dar savo rinkiminėje programoje: pagal 2018 metų duomenis, Lietuvos moksleivių bendri rezultatai yra 29–37 vietoje tarp tirtų 79 šalių ir statistiškai reikšmingai atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio trijose srityse – skaitymo gebėjimų, matematinio ir gamtamokslinio raštingumo.

Atkreipiu dėmesį, kad mokiniams kliūva ne tik matematika – ne mažesnį nerimą kelia jų skaitymo gebėjimai. Nesuprantantis tekstų, nemokšiškai skaičiuojantis individas turbūt nebus pasirengęs laisvei ir negebės jos realizuoti savo ir visuomenės labui.

Gerinant raštingumą reikia visko: reikia padėti ir mokyklai (tobulinti vadybą, mažinti biurokratiją), ir mokytojui (kelti kompetenciją ir pasitenkinimą darbu), ir mokiniui (suprasti jaunosios kartos įgūdžius ir motyvaciją). Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nedelsiant pasiūlė keletą matematikos mokymo stiprinimo plano įrankių – skaitmeninti priemones, personalizuoti mokymo platformą, kurti interaktyvius, žaidybinius modelius, papildomai padėti mokiniams, taip pat pakviesti mokytojus tobulintis nacionalinėje kvalifikacijos tobulinimo programoje.

Vis dėlto, kaip įvardija ministrė Jurgita Šiugždinienė, sprendžiant matematinio raštingumo uždavinį, „būtini sisteminiai ir apgalvoti pokyčiai“.

Kas sudarys būtinojo sisteminio pokyčio šerdį? Ar gerinant mokinių raštingumą padėtų liberalizmas?

Kaip Liberalų sąjūdis nurodo savo programoje, Lietuvoje bendrasis ugdymas galėtų remtis turiniu, kuris užtikrintų laisvę veikti. Kodėl verta spręsti švietimo problemas vadovaujantis liberaliomis nuostatomis? Be abejonės, šiuo atveju liberalūs principai taikytini ne pačiam matematikos mokslui, o mokymo būdams ir kuriant bendrą mokymosi foną.

Rasti teigiamą liberalaus pokyčio pavyzdžio galime rasti visai šalia – mūsų šalies švietimo sistemoje.

Kai pastarąjį mėnesį visi diskutavo apie matematiką, be didesnio triukšmo buvo suderintas programinis dokumentas, kuriuo mokytojai vadovausis ruošdami auklėtinius pačiam svarbiausiam jų egzaminui – lietuvių kalbos ir literatūros. Specialistai parengė naują lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programą.

Programa ne tik nauja, ši programa, galima teigti, revoliucinė. Kai atitinkamą įsakymą pasirašys ministrė J. Šiugždinienė, lietuvių kalbos ir literatūros Lietuvos mokiniai mokysis laisviau. Humanitarinius pagrindus šalies vaikai įgis ne pagal motyvą „privaloma“, o pagal „galima“.

Dalis lituanistų bendruomenės tokio pokyčio laukė ištisus tris nepriklausomybės dešimtmečius. Kol kas niekas negali pasakyti, ar naujoji programa užtikrins turinį, kuris sudarytų sąlygas mylėti lietuvių kalbą be papildomų griežtų sąlygų ir laisvai, taisyklingai vartoti gimtąją kalbą tiek kaip komunikacijos įrankį, tiek kaip prasmės pagrindą. Pamatysime.

Būsimiems lietuvių kalbos ir literatūros egzamino laikytojams dabar užtenka žinoti, kad mokiniams nuo 5–9 klasės nelieka nė vieno privalomo kūrinio ir autoriaus, o 10–12 klasėse privaloma sąrašas ryškiai sumažintas, pasiūlant gausybę alternatyvių skaitymo pasirinkimų. Žemesnėse klasėse mokytojai su mokiniais rinksis literatūros kūrinius pagal žanrus ir temas, o vyresnėse – chronologiniu principu.

Be to, pats skaitinių kiekis ir krūvis mokykloje turėtų sumažėti, kad mokiniai turėtų daugiau laiko pasigilinti. Galiausiai mokiniai, ypač vyresnėse klasėse, skaitys žymiai daugiau užsienio literatūros (nors dar neseniai kai kurie norėjo iš vidurinio ugdymo lauko išmesti ir tuos kelis likusius).

Iki šiol lietuvių kalbos ir literatūros programa pateikdavo netgi konkrečias citatas, pagal kurias mokiniai turėtų būti ugdomi kalbos ir literatūros. Nieko panašaus nelieka. Be to, 11–12 klasėse mokiniai egzaminui ruošis ne pagal 36 privalomus autorius, o 23 pozicijas.

Kokie sprendimai padėtų reformuoti ir matematikos ugdymą? Be abejonės, norint bent išlaikyti matematikos egzaminą, reikia ją mokėti. Norint išlaikyti egzaminą gerai, būtina matematiką išmanyti gerai. Ir kad mokinai norėtų mokytis matematikos, ir kad eitų į egzaminus pasiruošę, mokyklose turėtų vyrauti atvira, demokratiška ugdymo ir vadybos dvasia, prieinami pažangūs ir įtraukūs dalyko išdėstymo būdai.

Tiek matematikos, tiek skaitymo raštingumui pagerinti pirmiausia užtikrinkime daugiau mąstymo savo galva vietoje aklo faktų kalimo, pastebėkime kiekvieną mokinį ir stipriausias jo savybes, sudarant sąlygas jam pačiam veikti, žadinant aistrą mokytis ir išmokti.