E. Rudelienė. Jeigu „merai nereikalingi“, tai gal ir be Prezidento apsieitume?

„Merai nereikalingi“, tarė Seimo kolega konservatorius Kęstutis Masiulis. Kolegos žodžiais, vietoje miestų ir rajonų merų užtektų tarybos pirmininkų. Jis tokią išvadą daro, matyt, įvertinęs tiesioginių merų rinkimų padarinius savivaldai.

Vargu, ar kas ginčytųsi, kad tiesioginiai mero rinkimai padarė didelę įtaką vietos politikai – kai kur itin teigiamą, kai kur nebūtinai, vis dėlto apklausos rodo: daugiau kaip 80 proc. gyventojų nori tiesiogiai rinkti merus. Tiesioginiai mero rinkimai – tai milžiniškas stimulas visai Lietuvos demokratijai, nes tiesiogiai merus renkantiems žmonėms yra aiškiau, ką jie renka. Tiesioginio mero institutą derinant su Konstitucijos raide, Seimas šį pavasarį svarstys Konstitucijos pataisas. Kartu mes tobuliname instrumentą taisydami žemesnės hierarchijos Vietos savivaldos įstatymą. Jį apgludinusi darbo grupė kaip tik praėjusį pirmadienį baigė savo darbą.

Visų partijų atstovai sutarė ir rado kompromisą, kaip sukurti sveiką santykį tarp merų ir tarybų. Ir ne, tai nėra saliamoniškas sprendimas perpjauti savivaldos valdymą per pusę, mero institutą išmetant, kaip savo vizijoje regi K. Masiulis. Mūsų projekte lieka ir merai, ir taryba, tačiau miesto arba rajono vadovas tik vienas – tiesiogiai renkamas meras.

Mero vaidmuo būtų panašus kaip iki šiol: jis – savivaldybės vadovas, turintis vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Meras ir toliau bus atsakingas už tarybos veiklą, darbotvarkes, pirmininkaus tarybos posėdžiuose, nors tarybos nariu nebus. Tokiu būdu užtikrinamas mero, tarybos ir administracijos bendras darbas. Meras taip pat bus atsakingas už savivaldybės biudžetą, tvirtins administracijos struktūrą, darbuotojų atlyginimus ir taip toliau – iš viso 21 punktas atsakomybių.

Ko gero, ieškant sveiko santykio tarp mero ir tarybos didžiausias numatomas pokytis – mero galių išskaidymas, jam paliekant funkciją parinkti savivaldybės administracijos vadovą, o vicemerų parinkimą iš esmės perleidžiant taryboms. Pagal vieną Vietos savivaldos įstatymo projekte siūlomą alternatyvą, meras skiria savo vicemerus pritarus savivaldybės tarybai, o tarybai du kartus iš eilės nepritarus, turi būti teikiamas kitas kandidatas. Jei taryba vėl nepritaria du kartus, tuomet meras vicemerus gali skirti pats.

Užuot šaudę į orą idėjomis atsisakyti tiesioginių merų, mes turėtume stiprinti kitą vietos valdžios korpusą – tarybos narių funkcijas. Todėl pagal projektą kai kuriais atvejais mero funkcijas perimtų tarybos narys. Atsiras naujas vaidmuo – opozicijos lyderis su savo teisėmis. Frakcijai sudaryti užteks dviejų tarybos narių. Savivaldybėje galės būti sudaroma kolegija iš mero, vicemerų, direktoriaus, komitetų pirmininkų, frakcijų atstovų, opozicijos lyderių, kuri svarstytų svarbius savivaldai klausimus iki tarybai susirenkant. Opozicija ne rečiau kaip kas pusę metų galės organizuoti savo tarybos darbotvarkę ir turėti „mažumos valandą“, kurios metu užduodami ir atsakomi klausimai.

Kolegos K. Masiulio manymu, „mieste viskas gerai (…) todėl, jog Vyriausybė duoda pinigų“. Negi? Ar tiek nuvertiname savivaldą įsivaizduodami, kad viskas tik iš „centro“? Galbūt tuomet ir savivaldybių nereikia, jei viską duoda Vyriausybė? Jeigu vien ištekliai apspręstų tiesiogiai rinkto mero sėkmę ir savivaldybės pasiekimus, gal toks pat principas galiotų ir tiesiogiai renkamo Prezidento institucijai? Juk jeigu Vyriausybė neskirs lėšų Prezidento kelionėms į užsienio šalis arba reprezentacijai, Prezidentūros veikla irgi nebus sėkminga, ar ne?

Tiek tiesiogiai rinkto miesto vadovo, tiek tiesiogiai rinkto valstybės vadovo politinė sėkmė priklauso ne nuo pinigų, o nuo žmogaus. Nuo žmogaus – tiesiogiai rinkto lyderio, kurį demokratinių rinkimu keliu išrenka kiti žmonės.