E. Rudelienė. Būti mokytoju ar nebūti?

Šiomis dienomis visoje Lietuvoje mokytojams teikiamos padėkos, nešamos gėlės, mokiniai rengia koncertus, stebina savo mokytojus staigmenomis. Nuotaika šventiška, tačiau mokytojai savo kolektyve nekalba, kokia „prestižinė yra jų profesija“. Mokytojų dieną ši profesija aukštinama, bet nuo pirmadienio visus pagaus įprasta rutina.

Džiaugtis reikia ir yra kuo. Džiaugiuosi ir aš, lankydama rajono mokyklas: gėriuosi žmonių atsidavimu, reiškiu pagarbą ir padėką. Ir matau, jog kur kas svarbiau mokyklose yra ne gėlės ar palinkėjimai, nebūtinai pati spalio 5-osios data svarbiausia. Man svarbiausia klausytis ir girdėti.

Žodis „reforma“ švietimo bendruomenėje seniai prarado gerą reputaciją ir nepriartina prie išsvajotojo prestižo. Mokykimės prisitaikyti prie pandemijos, mokykimės prisitaikyti prie ukrainiečių pabėgėlių integracijos, mokykimės dirbti pagal naująsias programas su naujais vadovėliais, mokykimės pagal įtraukiojo ugdymo principus, mokykimės diegti tarpinius patikrinimus, mokykimės pagal tūkstantmečio mokyklų programą… Be galo daug mokymosi kaip mokytojui, ar ne?

Mokykloje girdžiu klausimą: jei mokytojai tapo nuolatiniais moksleiviais, kodėl jiems pirmiausia duodame atlikti testą, o tik tada vedame pamoką?

Įsivaizduokime įmonę, kurioje vadovas kiekvieną mėnesį savo darbuotojams keičia darbo taisykles. Ar darbuotojai ilgai su tuo taikstytųsi? Ko gero, ne, jų gyvenimo aprašymas jau būtų išsiųstas į kitas įmones ir darbuotojas rastų savo srities darbo vietą kitur. Mokytojai tokios prabangos neturi, net pakeitus įstaigą žaidimo taisyklės išlieka vienodos. Nepaisant tokių sąlygų mokytojai dėl jaunimo aukojasi net pasiekę pensijinį amžių.

Šitaip mokytojus užgula kolektyvinė našta, jog ramiai išėjus į pensiją neliks kam mokyti moksleivių, o geriausiu atveju didesnė našta klius jų kolegoms. Šalyje pensinio amžiaus mokytojų dalis nuosekliai auga: 2015-2016 m. ši dalis sudarė 6,58 proc., o 2023-2024 m. – 8,71 proc. „Eurostat“ duomenimis, pagal per 50 metų amžiaus turinčių pedagogų skaičių esame Europos valstybių penketuke. Vidutinis mokytojo amžius Lietuvoje sudaro 50,74 metų. Tik 9 proc. mokytojų visoje ES yra vyresni nei 60 metų. Tiesa, Estijos mokyklose dirba dar vyresni mokytojai.

Tad atsakymas į klausimą, būti ar nebūti mokytoju, peršasi toks: būti, tačiau tik vyresniam. Nes pernai į komentaro pavadinime užduotą klausimą teigiamą atsakymą sau pasakė tik 1,5 tūkst. pradedančių profesionalų (kai mokytojų bendruomenę iš viso sudaro daugiau kaip 27 tūkst. žmonių).

Nors į mokyklas įsilieja jauno kraujo, kol kas mastas neatperka stygiaus ir negarantuoja, jog žmonėms užteks paskatų toliau dirbti mokymo įstaigoje (darbą mokykloje pirmaisiais metais meta 24 proc. naujų mokytojų).

Kokiu žodžiu Mokytojo dieną padrąsinti ir pakviesti jauną profesionalą rinktis mokyti?

Pirmasis kelias – lankstesnis požiūris į galimybę tapti mokytoju. Turime būti suinteresuoti pritraukti motyvuotus specialistus, baigusius nebūtinai pedagogikos studijas. Išplėtus pedagoginių profesijų studijų modelį asmuo pedagoginių profesinių studijų metu gali įgyti ne tik profesinę pedagogo kvalifikaciją, tačiau esant poreikiui studijuoti ir modulius, reikalingus būsimam mokomajam dalykui. Todėl reikalinga nuosekli programa, orientuota į jaunus specialistus, kurie norėtų savo žinias pritaikyti ir pedagogikoje.

Antrasis – gerinti esamą švietimo sistemos būklę. Tai nereiškia, jog reikia dar vienos reformos. Akivaizdu, kad švietimui reikia tvarkos. Kad tvarka atsirastų, pirmiausia reikia įvertinti per pastaruosius 10 metų švietimo sistemoje nugulusius pokyčius, kurių įvyko tiek daug, kad šiuo metu reikia stabtelėti ir atidžiai išanalizuoti, kas veikia, kas ne. Jog suprastume, kas veikia, turime išgirsti signalus iš švietimo bendruomenės, kalbėtis, įtraukti bendruomenes, mažinti bendrojo ugdymo sistemoje šiuo metu tvyrančią įtampą ir nuovargį ir svarbiausia – pripažinti bei taisyti klaidas, kad mokytojai vėl galėtų susitelkti į darbą klasėje.

Kol naujausių reformų klaidos nebus įvertintos ir išspręstos, mokytojo profesija nekels džiaugsmo esamiems mokytojams nei suteiks entuziazmo ją rinktis kitiems.

Trečia – turime siūlyti konkurencingas darbo rinkos sąlygas. Kad naujieji specialistai nepadėtų diplomo į stalčių ir ateitų dirbti į mokyklą (o ne tik į startuolį ar kitas progresyvias įmones), turime mokytojus traktuoti kaip žmones, kurie ne tik duoda visuomenei, bet ir tikisi iš jos socialinės ir finansinės grąžos. Džiaugiuosi, jog įvertinome dabartinę situaciją ir mokytojų atlyginimai auga, tačiau tai neturi būti paskutinė šios diskusijos stotelė. Tiek nauji specialistai, tiek savo visą karjerą jaunimo ugdymui atidavę žmonės nusipelnė oraus atlygio.

Ketvirta – kaip jau sakiau, pirmiausia turime vesti pamoką, o tik tada testuoti bendruomenės kantrybę. Pokyčius reikia įvesti nuosekliai, nekelti šoko ir pirmiausia išbandyti pilotines versijas užuot užkrovus staigius pokyčius, kaip būta tarpinių patikrinimų metu.

Nepaisant politikų reformų ir pažadų, švietimo bendruomenė išlieka stipriausia bendruomenė, kokią man teko pažinti per savo politinę patirtį. Esu dėkinga kiekvienam mokytojui. Ir tikiu, kad visi norime gyventi tokioje Lietuvoje, kur žmogus rinktųsi būti mokytoju, o dirbantys profesionalai jaustųsi oriai, patogiai ir saugiai ne tik mokytojų dienos šventės metu.