E.Rudelienė. Ar valstybė atleis nuo pamokų tuos, kuriems mokslas – tik kančia?

Neseniai Seime po pateikimo pritarėme įspūdingam pokyčių paketui, kuris kol kas nesulaukė didesnio atgarsio visuomenėje, nors ateityje lems kiekvieno individo likimą ir galimybes. Tai ne antraščių superhitas, kaip kanapių dekriminalizavimas, būsto mokestis ar civilinė partnerystė, vis dėlto ne mažiau svarbus klausimas, kuris palies kiekvieną. Palies kiekvieną vaiką, kuris vieną dieną suaugs ir kurs geresnę visuomenę.

Ar ministerijoje gerai apgalvotas ir politikų, visuomenės bei ekspertų teismui pateiktas projektas gali virsti tuo ledlaužiu, kurio šalies švietimas laukė ne vieną dešimtmetį? Jeigu Seime pavyks priimti šiuos įstatymus, ateityje jau ne apgailestausime dėl įsisenėjusių ydų mokykloje ir kasmet vis prastesnių egzaminų rezultatų, o šuoliais pasieksime aukščiausius – ar bent aukštesnius standartus nei turime dabar.

Profesorius, liberalas Leonidas Donskis 2016 m. apgailestavo, kad „neturime nei švietimo, nei kultūros politikos, nes aukštų standartų kratėmės ir tebesikratome“, nes Europos Sąjunga tai palieka tvarkyti nacionalinėms valstybėms.

Ne naujiena, kad kiekviena Seimo kadencija deda pastangas sutvarkyti švietimą. Ko gero, po žingsnelį einame į priekį, vis dėlto pagrindinės reformos kliūva ir sulaukia pasipriešinimo, kaip štai nutiko praėjusiai Sauliaus Skvernelio Vyriausybei, kai masiškai sustreikavę mokytojai pirmą kartą valstybės istorijoje (ir, manykime, paskutinį) užėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją.

Po kilusių neramumų dėl pasikeitusios mokytojų atlyginimų apskaičiavimo metodikos, ministrė Jurgita Petrauskienė turėjo trauktis, o jos vietą užėmė niekam nekliūvantis Algirdas Monkevičius.

Nuo barikadų ministerijoje praėjus ketveriems metams, toje pačioje ministerijoje vėl sukurta giluminė reforma. Ji nustato taisykles, kuriuo keliu eiti Lietuvos dešimtokams: ar tęsti ugdymą gimnazijoje, ar pasukti profesiniu keliu.

Kitaip sakant, jeigu dešimtokas (ar antrokas gimnazijoje), išlaikęs pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP), gaus 4 balus, jis atsisveikins su viduriniu mokslu. Anot ministerijos, „pagrindinis išsilavinimas būtų įgyjamas ne tik baigus pagrindinio ugdymo programą, bet ir pasiekus vertintų dalykų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų slenkstinį pasiekimų lygį, t.y. gavus ne mažiau kaip 4 balus. Nepasiekus žemiausio slenkstinio lygio, t.y. gavus nuo 1 iki 3 balų, asmenims siūloma tais pačiais metais perlaikyti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą“.

Nuo 2024 metų būtų tikrinamos dešimtokų matematikos ir lietuvių kalbos žinios, vėliau – galbūt ir daugiau dalykų. Jeigu mokinys, iš vieno dalyko gavęs dešimtuką, iš kito užtat užsidirbtų trejetą ir jo pakartotinai neištaisytų, jam būtų siūloma rinktis profesinę karjerą.

Logika tokia: dešimtos klasės slenkstis turėtų padėti mokiniams nebesikankinti vėlesnėse klasėse ir nebebandyti loterijos, pavyzdžiui, per matematikos egzaminą, kurio šįmet skandalingai neišlaikė trečdalis mokinių. Vadinasi, į universitetus nebebandys prasmukti neraštingi žmonės, kurie aukštąjį mokslą renkasi tik dėl diplomo.

Turėtų laimėti visi: sutvirtės ir mokykla, ir aukštasis mokslas, ir profesinis ugdymas. Mokiniai geriau žinos, ko iš tikrųjų nori ir kam yra gabūs. Pagaliau ir profesinės mokyklos taptų patrauklios, ko taip siekė kiekviena valdžia, bet joms nebūtinai sekėsi.

Reformos autoriai tikisi, kad profesinis mokymas taptų toks pat garbingas kaip gimnazijoje. Šių laikų „profkės“ ruošia ne tik stalius ar siuvėjas, o ir robotų valdytojus arba barmenus.

Vis dėlto pirmadienį Seimo komitete, diskutuodami apie reformą numatančio Švietimo įstatymo pataisų paketą, išgirdome daug profesionalų nerimo (tai natūralu).

Stipriai profesinei mokyklai Visagine vadovaujantis pedagogas Vytautas Petkūnas pastebėjo, kad prastai pasiruošęs vaikas kankinsis ne tik gimnazijoje, bet ir profesinėje mokykloje, todėl netaps programuotoju, mechatroniku, CNC staklininku ar plastiko klijavimo mašinų derintoju. Jis sakė: „Jeigu mokiniai į profesines mokyklas bus nukreipti per prievartą, tokios mokyklos jiems taps atgrasios. Kokia bus atmosfera mokykloje, į kurią mokiniai pateko ne savo noru? Ar tėvai norės ten išleisti savo vaikus?“

Lietuvos švietimo tarybos vadovė prof. dr. Saulė Mačiukaitė-Žvinienė atkreipė dėmesį, kad „problema yra ne pats slenkstis, o vaikų skirstymas – kas į gimnaziją, kas į profesinę mokyklą“. Kad slenkstis yra gerai, o mokinių „rūšiavimas“ – nelabai, paminėjo ir Lietuvos švietimo įstaigų vadovų profesinės sąjungos pirmininkė Jolita Andrijauskienė. Tiesa, ji aiškiai pabrėžė, jog „į 11 klasę kartais ateina mokiniai, kuriems mokykloje ne vieta“.

Ypač kritiškai apie aptariamas Švietimo įstatymo pataisas pasisakė Vilniaus švietimo pažangos centro vadovė Unė Kaunaitė, buvusi ekspremjero S. Skvernelio patarėja švietimo klausimais. Vis dėlto ekspertės komentare daugiau aiškinama ne apie tai, kas yra šioje reformoje, o apie tai, ko joje nėra. Kitaip tariant, deklaruojama kitokia politika.

Tad ką darysime? Prezidento patarėja Jolanta Urbanovič paskaičiavo, kad vadovaujantis šių metų mokinių PUPP rezultatais, mokinių pasiskirstymas (pagal kol kas tik teorinę, Seime svarstomą tvarką) būtų įspūdingas: 20 proc. jaunimo eitų mokytis profesijos, 40 proc. liktų vidurinėje mokykloje, o net 40 proc. jaunimo nė neįgytų pagrindinio išsilavinimo.

Specialistės teigimu, tai reiškia, kad nemažai savivaldybių liktų iš viso be gimnazijų, taip pat gerokai sumažėtų stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius. Ko gero, vieta tuščia vis dėlto neliktų: kaip planuoja reformos rengėjai, atsivėdėjusius suolus pakeistų kokybiškesnis ir atidus mokinių ruošimas profesijai.

Kaip matome, reforma vienu šūviu nusitaiko į kelis taikinius – ir tai dar toli gražu ne visas jos turinys. Pasitinkant tokį reikšmingą pokytį mokykloje mums, liberalams, svarbu, kad neliktų nė užuominos apie prievartinį jaunuolių „rūšiavimą“, kurį įžvelgia reformos kritikai. Mokiniai savo akademinį ar profesinį kelią turi rinktis ne per prievartą ir rūšiavimą, o asmenines galimybes ir profesijos patrauklumą. Kol kas panašu, kad saugiklių užtenka: pavyzdžiui, profesinį, o ne vidurinį išsilavinimą įgiję mokiniai vis tiek galės siekti aukštojo mokslo.

Reformą dar ne kartą aptardami Švietimo ir mokslo komitete bei Seimo salėje, jai pritarsime tik įsitikinę, kad pagal naują tvarką galutinį sprendimą priims ne mokytojas ir pažymys, o pats mokinys – ir nesvarbu, ketvertukininkas jis būtų ar pirmūnas.