E. Rudelienė. Ar surišime rankas tiesiogiai gyventojų išrinktiems merams?

Jau kurį laiką tiesioginiai merų rinkimai yra diskusijų centre – 2015 m. įsigalioję, o praėjusių metų pavasarį Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, šiandien šis klausimas vėl vidaus politikos aktualijų viršūnėje. Seime diskutuojama dėl naujo savivaldos modelio, tačiau kol kas neaišku, kokios bus mero funkcijos, įgaliojimai bei koks šios pareigybės santykis su taryba.

Darbas savivaldoje man tikrai gerai pažįstamas, čia įvairiose pareigose dirbau beveik 20 metų – buvau specialiste, savivaldybės tarybos nare tiek pozicijoje, tiek opozicijoje ir beveik septynerius metus ėjau Trakų rajono savivaldybės merės pareigas. Tad, remdamasi savo patirtimi galiu tvirtinti, jog šie įstatymų pakeitimai turi būti rengiami itin atsakingai, kad nesukeltų chaoso savivaldoje, o gyventojų pasitikėjimą gavę merai turėtų pakankamai įgaliojimų tam, jog galėtų įgyvendinti savo paruoštą programą.

Taip pat kyla klausimas, ar reiktų riboti merų kadencijas? Vieno atsakymo turbūt nerasime, tačiau laikausi nuomonės, jog būtent gyventojai yra geriausias indikatorius ir jie balsuodami nusprendžia ar meras yra vertas tęsti savo darbą. Tačiau, jei jau būtų nuspręsta, kad reikia kadencijų, jų turėtų būti bent trys.

Po Konstitucinio Teismo sprendimo paaiškėjo, jog visi savivaldybių tarybų nariai privalo turėti vienodas teises, todėl gyventojų tiesiogiai renkamas meras negali būti tarybos nariu. Seime taip pat pasigirsta siūlymų, jog išrinkta taryba paskirtų tarybos pirmininką, jo pavaduotoją, o meras dirbtų kaip atskira institucija ir vadovaudamas administracijai, paskirtų savivaldybės administracijos direktorių.

Visgi, remdamasi savo patirtimi, darau prielaidą, jog toks savivaldos modelis sukeltų daug vidinių nesusipratimų – atsirastų perteklinis vadovų skaičius. Greta dabar vidutinio dydžio savivaldybėse dirbančių mero, vicemero, direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojo atsirastų dvi papildomos pareigybės – tarybos vadovo ir jo pavaduotojo. Pirmiausia, tai padidintų biudžeto išlaidas, taip pat neabejotinai nukentėtų politinis stabilumas – atsiradus tarybos vadovui būtų, sunkiau rasti bendrą susitarimą ir efektyviai priimti sprendimus.

Esu įsitikinusi, jog būdamas savivaldybės vadovu tiesiogiai gyventojų išrinktas meras galėtų pirmininkauti tarybai net ir nebūdamas jos nariu. Tai nėra nauja praktika, tokių pavyzdžių turime ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Taip iki šiol dirba ir mūsų šalies savivaldybės – meras sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius, jiems pirmininkauja, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus bei posėdžių protokolus. Toks modelis leidžia ne tik apibrėžti santykį tarp mero, administracijos ir tarybos bet ir užtikrina politinį stabilumą bei taupo savivaldybės biudžeto lėšas.

Žinoma, šiems pakeitimams svarbios ir kitų pareigybių, kaip vicemero bei administracijos vadovo, funkcijos. Pritarus tarybai, meras skirtų vicemerą ar vicemerus, jei savivaldybė yra didesnė. Paskirto vicemero, kaip ir mero, pareigos nesuderinamos su tarybos nario pareigomis. Vicemeras atliktų mero nustatytas funkcijas, o įstatymo nustatytais atvejais, jį pavaduotų. Na, o meras, kaip savivaldybės vadovas atstovaujantis vykdomąją valdžią, turėtų skirti bei atleisti administracijos vadovą ir jo pavaduotoją ar pavaduotojus, jei savivaldybė didesnė.

Tam, jog šių pagrindinių savivaldos organų – mero, administracijos ir tarybos bendradarbiavimas būtų dar stipresnis, savivaldybėse galėtų būti sudaromos kolegijos, kurios nagrinėtų svarbiausius savivaldybės klausimus. Jų sudėtyje galėtų būti meras, vicemeras ar vicemerai, administracijos vadovas, frakcijų pirmininkai bei opozicijos lyderis.

Neabejoju, jog toks savivaldos modelis būtų kur kas našesnis tiek sklandžiam savivaldos darbui, tiek jos gyventojams, o savivaldos stabilumas būtų užtikrinamas suteikiant įgaliojimus tiesiogiai gyventojų išrinktam merui.