fbpx

E. Paulavičienė. Užsieniečių verslas Lietuvoje – atsiperka per pirmus metus arba namo

  • Evelina Paulavičienė
  • balandžio 6, 2021
  • Nuomonė
Evelina Paulavičienė

Pasižiūrėjus į užsienio investicijas, kurias pritraukia Lietuva ir garsiai skelbia, kiek bus sukurta darbo vietų, akivaizdu, kad euforiją kelia tik didelės tarptautinės kompanijos investuojančios 20–30 mln. eurų ir sukuriančias 150–200 darbo vietų. Tačiau tokios investicijos, kai užsienietis atidaro restoraną, nedidelę technologijų kompaniją ar gelbėja gamybos įmonę, nepatrauklios – joms sukuriama sunkiai įgyvendinamų reikalavimų ir veikimo kliūčių.

Kaip ir Lietuvos piliečiui, taip ir trečiųjų šalių piliečiui įsteigti juridinį vienetą Lietuvoje palyginti nesudėtinga. Juridinius klausimus galima sutvarkyti be didesnių sunkumų. Galbūt užsieniečiui kiek sunkiau, kol jis neturi elektroninio parašo.

Iššūkiai prasideda tuomet, kai verslą kuriantis užsienietis nori ne tik investuoti, bet ir pasilikti gyventi bei dirbti Lietuvoje. Tuomet jis turi įgyti teisėtą buvimą patvirtinantį dokumentą – nacionalinę vizą (D) arba leidimą gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Įsteigęs įmonę užsienietis gali prašyti vizos, kuri galioja iki vienerių metų. Norint pasilikti ilgiau, reikalingas leidimas gyventi Lietuvoje, kurio užsienio šalies pilietis gali prašyti praėjus ne mažiau nei pusę metų nuo steigimo pradžios.

Taigi norintis pasilikti užsienietis visų pirma turi įrodyti, kad jo verslas nėra fiktyvus. Pagrindinė kliūtis – trečiųjų šalių piliečių kuriama įmonė turi turėti 28 000 eurų nuosavą kapitalą. Šalia reikalaujamos nuosavo kapitalo sumos, reikia pateikti verslo planą, banko išrašą, sutartis su tiekėjais ir klientais, iki 10 sąskaitų –faktūrų, turėti įmonės patalpas (nors COVID–19 pandemijos metu net didžiausios įmonės, taupydamos lėšas, atsisako patalpų) ir įdarbinti du lietuvius, ES ar EEE piliečius. Pastarasis reikalavimas atrodo itin perteklinis, nes, pavyzdžiui, steigiant šeimos restoraną, papildomų darbuotojų gali ir nereikėti.

Kadangi retai kada įsteigus įmonę, ji iškart būna pelninga, išlaikyti 28 000 eurų nuosavo kapitalo dydį yra ne tik sudėtinga, bet neretai ir neįmanoma. Taigi, keičiant vizą į leidimą gyventi Lietuvoje, įmonės akcininkas turi padengti pirmųjų metų nuostolį ir papildomai investuoti 28 000 eurų nuosavo kapitalo lėšų.

Panagrinėkime realų atvejį, kai užsienio šalies pilietis Lietuvoje nusipirko žlungančią gamybos įmonę, kuri turi 30 darbuotojų ir 130 000 eurų skolos. Užsienietis yra patyręs gamybos specialistas, turintis tarptautinę patirtį ir visas reikiamas kompetencijas, tad per kelerius metus planavo atgaivinti įmonę bei paversti ją pelningai veikiančiu verslu. Turbūt galite įsivaizduoti jo nustebimą, kai sužinojo jog tam, kad galėtų gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir dirbti savo nusipirktoje įmonėje, jam reikia pirmiausia padengti 130 000 eurų įmonės skolą ir pridėti dar 28 000 eurų nuosavo kapitalo.

Kitas pavyzdys yra susijęs su COVID–19 pandemijos metu veikiančiais apribojimais. Užsienietis Lietuvoje turi restoraną, į kurį, kaip ir reikalauja teisės aktai, investavo 28 000 eurų. Verslui sekėsi gerai, tačiau įsigalioję karantino ribojimai jam labai pakenkė, ir dėl brangios patalpų nuomos restoranas patyrė didelius nuostolius. Įmonės balanse nuosavas kapitalas tapo neigiamas.

Negana to, kad dėl COVID–19 pandemijos verslas patyrė nuostolius, užsienietis netenka ir galimybės pratęsti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Ką tokiu atveju jam daryti? Parduoti verslą ir važiuoti namo?

Su tokiais pavyzdžiais ir istorijomis savo darbe susiduriu kasdien. Suprantu, kad supaprastinus reikalavimus neišvengtume piktnaudžiavimų. Tačiau juk yra kontrolės mechanizmai – veiklos dokumentai, kurie gali padėti susekti ar verslas veikia fiktyviai. Pastebėjus požymius valstybė galėtų imtis leidimų panaikinimo procedūros.

Nereikalaukime to, kas neįmanoma — verslo atsipirkimo per pirmuosius metus, bei įšaldytų 28 000 eurų nuosavo kapitalo (koks verslas gali sau leisti įšaldyti tiek pinigų?). O nukentėjusiems nuo pandemijos neatimkime galimybės gyventi ir kurti Lietuvoje.

Gal pirmiausia pradėkime pasitikėti žmonėmis ir vietoje kliūčių kurkime galimybes?