E. Gudzinskaitė. Vakarietiškos svajonės Lietuvoje – nerasta?

Žmogaus teisių tema Eveliną Gudzinskaitę lydėjo dar nuo mokyklos laikų. Baigusi teisės studijas Vilniaus universitete ji įsidarbino migracijos srityje, kurioje savo duoklę žmogaus teisėms atiduoda iki šiol. Kasdienė Evelinos užduotis – ieškoti balanso tarp individo teisių ir visuomenės interesų.

„Nuo mokyklos laikų pasisakiau už žodžio ir saviraiškos laisvę, būtent todėl įstojau į Liberalų sąjūdį ir kurį laiką darbavausi partijos Žmogaus teisių komitete. Taigi, mano karjeroje vingių nėra, visada lendu ten, kur aiškių takoskyrų nėra“, – pasakoja Vilniaus skyriaus narė, liberalė, Migracijos departamento direktorė E. Gudzinskaitė.

Pabėgėlių krizėje neišvengiamai atsiskleidė žmogaus teisių pažeidžiamumas

„Sveikoje visuomenėje, ištikus krizėms, visada suveikia savisaugos instinktai. Visuomenė įgalina žmogų, bet tai turi savo kainą – iškilus grėsmei, individas privalo atsisakyti kai kurių privilegijų tam, kad apsaugotų didesnį gėrį – visuomenės darną, saugumą, gerovę“, – teigia E. Gudzinskaitė.

E. Gudzinskaitės teigimu, per migracijos krizę buvo saugomi Lietuvos visuomenės interesai, o tai neišvengiamai reiškė migrantų teisių suvaržymą. Kita vertus, nėra tokios žmogaus teisės kaip teisė vykti gyventi, į kurią tik nori užsienio valstybę. Pripažįstama tik teisė prašytis prieglobsčio, bet – tai daryti pačioje artimiausioje saugioje valstybėje. Į Lietuvą bandžiusių atvykti migrantų atveju tos valstybės buvo Turkija, Baltarusija, bet ne Lietuva.

„Taigi, jei užduotumėte klausimą, kaip Lietuvai sekasi derinti nacionalinį saugumą su migrantų įsivaizdavimu, kad jie turi teisę atvykti į Lietuvą, atsakymas į jį būtų aiškus: Lietuvai sekasi pakankamai gerai“, – priduria Evelina.

Ši krizė, anot Liberalų sąjūdžio narės, parodė, kokia netobula, pasenusi ir šių dienų realijoms nepritaikyta yra Europos prieglobsčio ir migracijos teisė. Priešiški nedemokratiniai režimai tiesiog tyčiojasi iš Europos valstybių, panaudodami jų pagarbą žmogaus teisėms prieš jas pačias. Vertėtų labiau pasitikėti racionaliu protu, mažiau – populizmu, faktus ignoruojančiomis emocijomis ir sofos komentatoriais.

Krizės apnuogino Lietuvos teisinės bazės trūkumus dėl imigrantų

Pasakodama apie užsieniečių galimybes gauti reikiamas paslaugas Lietuvoje Evelina atkreipė dėmesį, kad anksčiau Lietuvos teisėje rodėsi, kad užsieniečiai neegzistavo, nes visos teisės ir garantijos, paslaugos buvo taikomos piliečiams. Tik prieš keletą metų, kai paaiškėjo, kad dalis užsieniečių darbuotojų negali gauti elementarių socialinių paslaugų, nors ir moka mokesčius, apsinuoginus kitoms problemoms pradėta peržiūrėti teisinę bazę ir administracines paslaugas.

„Dabar situacija daug geresnė, jau visuotinai kalbama apie poreikį sukurti „soft landing“ aplinką užsienio talentams, bet problemų išlieka nemažai“, – sako ji.

Imigrantų sėkmės istorijų – nedaug

Imigrantų integracijos procesai Lietuvoje užtrunka, o išskirtinių sėkmės istorijų, deja, nebūna daug.

„Gerai pasukus galvą būtų galima rasti sėkmės istorijų, kaip pabėgėliai sukuria verslus, atidaro restoranus, imigrantai tampa gerbiamais ligoninės gydytojais ir nepakeičiamais bendruomenių nariais, tampa Lietuvos piliečiais stambių įmonių vadovais, pagalbos Ukrainai organizatoriais, bet tokių istorijų žinau tik vienetus, ir šie žmonės integruojasi savo šviesaus proto ir neblėstančio entuziazmo dėka“, – sako Migracijos departamento direktorė.

Visgi, statistinis migrantas neperima mūsų gyvenimo taisyklių, papročių, taip ir neprabyla lietuviškai, o Lietuvą laiko laikina ar tarpine stotele savo sėkmės kelyje.

„Integracijos sistemą Lietuvoje vertinu neigiamai: nepaisant didelių ES resursų, skiriamų šiai sričiai, vis dar neišaugame iš kūdikio kelnaičių. Deja“, – priduria E. Gudzinskaitė.