E. Gudzinskaitė. Dar kartą apie baimę. Mano tiesos liudijimas

Prieš keletą savaičių viešojoje erdvėje buvo užvirusios diskusijos apie tai, ar iš tikrųjų žmonės Lietuvoje bijo kalbėti, viešai reikšti savo nuomonę. Pati jau seniai mąstau apie žmonių baimę kalbėti ir daryti teisingus darbus, o šį straipsnį paskatino parašyti vieno bičiulio klausimas: „o tu pati, kaip įstaigos vadovė, nebijai“?

Baimė gamtoje yra natūralus ir būtinas dalykas, leidžiantis išsaugoti gyvybę. Bėda prasideda tada, kai žmogus prie gyvybės atributų priskiria autoritetą, turtą, psichologinį komfortą. Bijodami būti išjuokti, apkalbėti, prarasti darbą, netekti įtakingų žmonių prielankumo ir dėl kitų panašių priežasčių žmonės pradeda užsiimti savicenzūra, priimti neteisingus sprendimus. Baimė yra užkrečiama, o užkrėtusi žmogų ji plečiasi į visas jo gyvenimo sritis.

Man pačiai prieš keletą metų teko pažvelgti baimei į akis ir priimti sunkų sprendimą: ar pasiduoti spaudimui atsistatydinti, leisti sunaikinti Migracijos departamentą ir toliau sau tyliai ir ramiai gyventi, ar likti kovoti, patirti politinį spaudimą, visuomenės apkalbas, finansinių nuostolių, susigadinti sveikatą. Prieš baimę stojame vieni. Bet man pasisekė, aš galėjau pasirinkti teisingai, nes turėjau labai gerų draugų, kurie palaikė mane kartodami „niekada nebijok“, taip pat įkvėpdavo Czesławo Miłoszo „Pavergtas protas“ ir Winstono Churchillio citata „jeigu eini per pragarą, eik toliau“.

Bet suprantu tuos, kurie nerizikuoja, nusileidžia, patyli, priimdami sprendimus prisimerkia ar „palenkia“ įstatymo traktavimą. Jie bijo. O kur nebijosi, kai aplinkui matai pavyzdžių, kaip nepatogus vadovas pasibaigus kadencijai niekur negali rasti darbo (nes įmonės bijo jį įdarbinti, kad nesusipyktų su politikais), kaip netgi gerbiami žiniasklaidos atstovai užsipuola Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą už tai, kad jis tiesiog garsiai pasako tai, kas parašyta teisės aktuose (kad ukrainiečiai turi mokytis lietuvių kalbos). „Pranešėjo istoriją“ taip pat ne vienas skaitė.

Mano kolegė Ona Aleksiūnaitė parašė straipsnį, kritikuodama Valstybinės mokesčių inspekcijos viešą komunikaciją, ir iškart sulaukė žinučių: „ar nebijai užsirauti?“ Nes buhalteriai žino: geriau su VMI nesiginčyti. Va, viena pilietė pasiginčijo dėl VMI, jos manymu, neteisingai priskaičiuotos 100 tūkst. eurų nepriemokos, ir susilaukė nesibaigiančių patikrinimų (jos žodžiais tariant, institucinio mobingo – apie tai ji daug rašo savo Facebook Ilzės Butkutės paskyroje). Tą pilietę taip pat kažkas buvo įspėjęs: „nežinai, kur veliesi…“

Tokių istorijų interneto platybėse galima rasti daug. Bet noriu aprašyti dar vieną, absurdiškai komišką. Darbo inspektorius, atlikdamas patikrinimą dėl vergystės, prekybos žmonėmis ir nelegalaus darbo, vieną verslininkę nubaudė už nelegalų darbą todėl, kad ji pagal paslaugų kvitą pasamdė žmogų, kad šis trimeriu nupjautų žolę. Pasak darbo inspektoriaus, pagal paslaugų kvitą su trimeriu dirbti negalima (turbūt reikėjo pjauti su dalgiu). Verslininkei teko prašyti Žemės ūkio ministerijos išaiškinimo, kad su trimeriu žolę taip pat galima pjauti. Darbo inspektorius nenurimo, ir 6 tūkst. baudą už nelegalų darbą pakeitė 750 eurų bauda už neteisingai surašytą paslaugų kvitą. Ši verslininkė teisybės visgi pasiekė, teismas jai skirtą baudą panaikino.

Žinau, kad panašios istorijos sklando ir apie įstaigą, kuriai aš pati vadovauju. Susitikę su manimi, kai kurie įmonių atstovai bijo atvirai kalbėti apie kylančias problemas ar mano departamento darbuotojų daromas klaidas, turbūt bijodami jų keršto. Nors man tai atrodo absurdiška, bet ar galiu aš išsklaidyti kito žmogaus baimes? Tikrai ne, jeigu verslininkas įsitikinęs (per patirtį ar nuogirdas), kad valdžios įstaigos tarnauja sau, o ne žmonėms.

Kova su baime prasideda nuo savęs, o baimės apvalkalą reikia nusivynioti atvirkštine tvarka, priešingai, nei jis užsivyniojo: nebijoti atvirai mąstyti >> atvirai prabilti >> atvirai pažvelgti oponentui į akis >> priimti sprendimą pagal sąžinę >> atlikti teisingą veiksmą.

Esu tikra, kad jeigu Valstybinės darbo inspekcijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovai būtų išgirdę apie mano aprašytus atvejus, jie nebūtų leidę istorijoms plėtotis iki absurdo, būtų priėmę teisingus sprendimus, ištaisę padarytas klaidas.

Deja, vis dažniau pastebiu, kad šiuo metu žmonių baimės apvalkalai vyniojasi į kitą pusę. Perėjome į visuotinai paplitusios savicenzūros lygį. Švietimo ministras nebegali atsakyti į klausimą, kiek yra lyčių. Koncertų salės iš repertuarų išbraukia rusų klasikos kompozitorius, neleidžia koncertuoti lietuvių atlikėjams, kurie neįžvelgia propagandos Rachmaninovo preliude. Rusų kilmės Lietuvos piliečiai dabar išvis yra sustingę, bijo krustelėti į vieną ar kitą pusę, kad nebūtų apšaukti vatnykais ar tautos priešais.
Baimė paralyžiuoja kritinį mąstymą. O jo neramiais laikais ypač reikia.

Turbūt jau aišku, ką atsakiau į bičiulio klausimą. Ne, aš nebijau vadovauti įstaigai. Nebijau priimti teisingus sprendimus. Nebijau pripažinti, jeigu suklydau (nors vaje, kaip tai nemalonu).