E. Gentvilas. Premjero problema yra ne jo favoritas, o jis pats

Nors iškiliausios valstybės galvos kartoja, kad dabar Lietuvos prioritetu reikia laikyti ne gerovės, o saugumo ir atsparumo valstybės kūrimą, ministrui pirmininkui Gintautui Paluckui tai per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Štai penktadienio rytą jis vėl, manipuliuodamas faktais, kritikavo asociacijų pasiūlymą didinti PVM vienu procentiniu punktu, nes „pirmiausia mes turime pasirūpinti silpniausiais“. Ir jokio žodžio apie Lietuvos prioritetą Nr. 1.

Niekas neginčija, kad pasirūpinti silpniausiais būtina, tačiau tai gali padaryti tik stipri ir saugi valstybė. Jeigu neliktų valstybės, nebūtų kam pasirūpinti nei silpnaisiais, nei stipriaisiais. Šeštadienį sueina 100 Vyriausybės dienų, tačiau jos vadovas vis dar nenori nė girdėti, ką jau įgarsina net jo ministrai: pirmiausia mes turime pasirūpinti Lietuva.

Mano manymu, G. Palucko grėsmių nesureikšminimo laikysena nėra joks atsitiktinumas – tai tendencija. Premjeras siūlo nesureikšminti aušrinių lyderio išsakytos kritikos valstybių ministrams už sutarimą pasitraukti iš Otavos konvencijos, nesureikšminti aušrinių frakcijos daugumos balsavimo prieš sankcijų Rusijai pratęsimą, nesureikšminti Seimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos įspėjimų apie penktąją koloną Seime. Tai tik naujausios detalės milžiniškame ir nuolat pildomame premjero „nesureikšminimų“ sąraše.

Tokia pat lengvabūde nuotaika socialdemokratų paskirtas premjeras LRT televizijai komentavo trintį ir tarp kitų dviejų koalicijos lyderių: „Balsais mes realizuojame savo tikruosius principus ir vertybes. Visas šitas, kaip aš vadinu, plepalizmas yra tam tikra politikos rūšis, tai aš į tai nežiūriu rimtai, man tai tiesiog nedaro įspūdžio“.

Tai nerimta, nedaro įspūdžio, nesureikšminkim. Tai kas tuomet, po velnių, dar svarbu? Kai niekas nebesvarbu?

Manau, mes visi suprantame, į ką nurodė G. Nausėda ir S. Skvernelis užuominomis apie penktąją koloną – juk nurodė į tą patį premjero favoritą. Premjero favorito, kitaip žinomo kaip „Nemuno aušros“ vedlio, mintys, veiksmai ir darbai, kaip ketvirtadienį Seimo posėdžių salėje sakė liberalų vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen, „nėra nesusipratimas, o tikslingas veikimas prieš Vyriausybės ir koalicijos deklaruojamą užsienio ir gynybos politikos liniją“. Tačiau premjerui tai „tiesiog nedaro įspūdžio“.

Premjeras prieš valstybę jau daugmaž atvirai veikiančiam koalicijos partneriui toliau sako: būkite pasveikinti! Sveiki atvykę. Добро пожаловать, kad būtų dar aiškiau. Komentuodamas „Nemuno aušros“ naujausius veiksmus premjeras Liberalų sąjūdžio pirmininkei Seime atsakė tikra katino Leopoldo dvasia: „Seimą aš matau kaip demokratijos šventovę, kurioje telpa įvairios nuomonės, net ir tos, kurios mums nelabai patinka arba reikalauja tam tikros papildomos argumentacijos. Todėl ir šiandien, aš manau, jūs turite galimybę (…) padiskutuoti ir apsikeisti mintimis, idėjomis dėl argumentų, dėl sankcijų. Mes tai jau esame padarę. (…) Tuos dalykus išsiaiškinus kolegos, manau, turi teisę pakeisti savo nuomonę ir priėmimo stadijoje balsuoti už sankcijų pratęsimą. Lygiai taip pat ir kitais klausimais – kartais reikia šnekėtis, kad turėtume vieningą nuomonę“.

Ačiū, ne. Neturiu jokio noro ir reikalo kalbėtis su tais, nes man viskas aišku. Netgi Prezidentui ir Seimo vadovui jau aišku. Kam dar neaišku? Liberalai tradiciškai yra tolerantiški ir priima įvairias nuomones, tačiau net liberalo tolerancija turi ribas. G. Palucko pasidavimo tolerancija susišaukia su JAV viceprezidento J. D. Vance’o vasario pamokymais Europai, kad būtume čia tolerantiški visokio plauko fašistams ir rušistams nuo Škotijos iki Švedijos, kad pasmerktume Rumuniją, apsigynusią nuo pavojingos informacinės atakos per prezidento rinkimus. Mūsų socialdemokratai, kitaip nei rumunai, nei apsigynė, nei rodė norą priešintis. Jie pasidavė jau formuojant koaliciją su tais, kurie dabar jau ne tik žodžiais, bet ir savo veiksmais rodo priešui palankią padermę.

Savo karjerą Vyriausybės vadovo poste G. Paluckas pradėjo pakviesdamas tą partiją į koaliciją, o protestuotojus prieš antisemitizmą Vyriausybėje pavadinęs abejojančiais pačiais Seimo rinkimų rezultatais. Po 100 dienų premjeras įsitvirtino kaip pagrindinis savo favorito gynėjas ir advokatas. Tad valdančiųjų antisemitinės-antivalstybinės problemos Nr. 2 galėtų ir nebūti, jeigu nebūtų problemos Nr. 1 – paties G. Palucko.