E. Gentvilas. Lietuvos likimas – visų piliečių atsakomybė

Vieni politikai pataikauja visuomenei, kiti savo pasakymais formuoja visuomenę. Pastarieji kartais ištaria tai, ko visuomenė nenorėtų girdėti. Būtent tokiu politikų santykio su visuomene būdu pasirodo politinė lyderystė. Ar regime tokios lyderystės bent užuomazgų tarp Lietuvos socialdemokratų?

Šiuo metu pasaulyje griūvant nusistovėjusioms geopolitinėms praktikoms ir persiskirstant galioms, valstybių elitai – įskaitant politikus – privalo permąstyti daugybę dalykų, ieškoti kitokių veikimų būdų ir visuomenei pranešti tai, kas jai nebūtinai patiks ar bus malonu.

Valdantieji ir pirmiausia socialdemokratai vis dar neiškelia uždavinio, kokią žinią turėtų skleisti tautai politinių tektoninių lūžių ir didėjančių grėsmių akivaizdoje, jie vis dar neparodo, kaip supranta savo atsakomybę Lietuvos žmonių akyse. Dabartinė politinė padėtis yra ne tik gera proga, bet ir būtinybė parodyti, kokią politinis elitas siūlo ir kartu ugdo demokratiškumo ir pilietiškumo sampratą plačiojoje visuomenėje.

Regint, kokios staiga kilo įtampos ir kokie iššūkiai laukia mūsų regiono, Lietuvos valdžia šiuo metu turėtų prabilti čerčiliškai – nevyniodama žodžių į vatą. „Mes ginsime savo salą bet kokia kaina. Mes kausimės paplūdimiuose, mes kausimės tūpimo takuose, mes kausimės laukuose ir gatvėse, mes kausimės kalnuose; mes niekada nepasiduosime“, – tarė Winstonas Churchillis britų parlamente 1940 m. birželio 4 dieną nuteikdamas tautą ruoštis susidūrimui su priešu – nacistine Vokietija.

Pagal dabartinių Lietuvos kairiųjų lyderių retoriką neatrodo, kad mes ruoštumės kaktomušai su priešu – fašistine Rusija.

Praėjusį pirmadienį Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė patikino, kad „pažeidžiamiausių, mažas ir vidutines pajamas iš darbo užmokesčio gaunančių žmonių galimos mokesčių pertvarkos beveik nepalies“. Juk tai sudaro per 60 proc. šalies dirbančiųjų! Jos pastatytasis premjeras Gintautas Paluckas apie būsimus mokesčius ir visuomenei teksiančią gynybos finansavimo atsakomybę irgi kalba tik neiginiais: „pasiūlymai neliestų ekonomiškai silpniausios grandies“, o „išlaidos nebus mažinamos (…) ir tikrai diržų veržtis nereikės“.

Mano akimis, tokia retorika nepriimtina. Juk tikrovė tokia, kad dėl valstybės dalelę gerovės prarasime visi – Lietuvos išsaugojimo poreikis reikalaus prisidėti kiekvienam. Krašto gynybos atveju sutinku su socialdemokratų socialiu jautrumu, kad vieniems prisidėti teks daugiau, kitiems – mažiau. Tačiau jokiu būdu negalima sudaryti įspūdžio visuomenėje, kad valstybės išsaugojimo atsakomybė nepalies daugumos žmonių, nes geroji valdžia atseit viskuo pasirūpins ir kai kuriems gyventojams papildomai neteks atiduoti nė euro.

Net sudarę valdančiąją daugumą socialdemokratai vis dar neperjungia rinkiminės praėjusio rudens retorikos. Kokią žmonių kartą ir pilietinį sąmoningumą ugdo kairiųjų pataikūniškumas? Valdžia žmonėms sako, kad jie patys nėra atsakingi. Juk teigti, kad žmonėms nereikės niekuo prisidėti, tai tas pats, kaip sakyti, kad piliečiai tegu nesiregistruoja karinėse komendantūrose, tegu neužsirašo į šaulius, tegu nepasakoja vaikams apie iškilusį išlikimo pavojų. Visa tai yra ne kas kita kaip visuomenės išpilietinimas.

Dabartiniai valdantieji vadovaujasi banalia ryšių su visuomene taisykle nepatogius sprendimus paslėpti po padailinta informacija arba iš viso nutylėti. Karinės grėsmės akivaizdoje toks principas nebegalioja: valdžia turėtų prabilti užtikrintai ir nebevedžioti piliečių už nosies, jų neapgaudinėti. Jeigu žmonės tiki Lietuvos ateitimi, jiems būtina iš karto ir be užuolankų pateikti valstybės išsaugojimo sąlygas.

Ryšių su visuomene konsultantas Kęstutis Gečas nesusipratusiam kairiųjų elitui patartų, ką šiuo metu būtina kalbėti tautai, jeigu jie tik išgirstų: „Globėjiškumas ir raminimas yra klaidinga strategija, nes nelieka emocijos, taigi nelieka ir paskatos kažką daryti. Nėra mobilizacijos. Todėl turi būti sakoma ne tik tiesa apie situaciją, bet iškart pridedamas papildomas elementas apie ateities perspektyvą“.

Todėl iš socialdemokratų turime girdėti tai, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui teks dalis, kurios reikės valstybei apginti. Iš socialdemokratų pirmiausia turime išgirsti, kad mes visi sunešime gynybai skirsiamus papildomus 2–3 mlrd. eurų per metus.

Jeigu jie negirdi manęs, konsultanto ar net W. Churchillio, tegu išgirsta bent Vincą Kudirką: kelkite, kelkite, kelkite, mieli Lietuvos socialdemokratai, kelkite ir kalbėkite tiesą.