E. Gentvilas. Investicija į Tėvynę

Tą dieną, kai raketa sugriaus šeimos namus, tą dieną, kai bomba nukris į ūkininko sodybą ir sunaikins visą jo turtą, tą dieną, kai grius įmonės sandėlis su brangiais įrenginiais, visi pradės su siaubu ir neviltimi ieškoti kaltų: kur buvo Lietuvos valdžia ruošdamasi atremti karinę priešo agresiją ir kodėl tinkamai nepasirūpino ne tik piliečių nuosavybe ir turtu, bet ir jų vaikų saugumu ir gyvybėmis?..

Manykime, ta diena niekada neateis. Kartu vis tiek privalome tai dienai ruoštis. Ta diena tikrai dar bus ne rytoj ir greičiausiai ne kitais metais. Vis dėlto Lietuvos politikai kartu su visuomene privalome mąstyti apie tolimesnę ateitį, mintyje nuolat išlaikydami klausimą: „o kas, jeigu?“ Kaip apsaugoti Lietuvos žmones nuo žiaurų karą Europoje toliau tęsiančio priešo, turi susitarti visa šalies politinė bendruomenė.

Šią savaitę praėjus Valstybės gynimo tarybai Prezidentūroje ir kitą savaitę laukiant pasitarimo apie gynybos finansavimą pas Vyriausybės vadovę Ingridą Šimonytę, užbėgu už akių ir pabrėžiu, kad ilgalaikio, tvaraus gynybos finansavimo programa turi remtis visų politinių partijų susitarimo pagrindu. Net jeigu ministrų kabinetui pasiūlius mes surastume daugmaž patenkinamą gynybos finansavimo modelį ir priimtume jį Seimo valdančiųjų daugumos balsais, tai dar neužtikrintų tokio projekto tęstinumo ir tvarumo. Po Seimo rinkimų naujai atėjusi valdančioji dauguma juk gali persigalvoti ir vėl viską pradėti iš naujo.

Nacionalinis partijų susitarimas būtų stabilus pagrindas užtikrinant, kad valstybės pajėgumų užteks atremti hipotetinę rusų antpuolio dieną. Tos dienos pavojus tuo mažesnis, kuo vieningesni patys būsime.

Vadinasi, jeigu siekiame plataus susitarimo, privalome atidėti į šalį kategoriškumą. Šiuo metu politikai turėtų susilaikyti nuo ultimatumų ir savo ideologinių principų kėlimo aukščiau gyvybinių saugumo interesų. Suneškime krūvon savo pasiūlymus ir dėl jų derėkimės.

Kaip Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas pristatau mūsų partijoje sutartus pasiūlymus ir kviečiu juos svarstyti su kitomis partijomis ir visuomene.

Pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad pagarsėjęs pasiūlymas finansuoti gynybą pakeliant pridėtinės vertės mokesčio tarifą 1–2 procentiniais punktais arba įvedant naują gynybos mokestį būtų nepakankamas. Pastaraisiais mėnesiais pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimas mažėja, o nesurinktas PVM valstybei atneša apie 800 mln. eurų nuostolį per metus. Anot Lietuvos banko, mokesčių nesurinkimo rizika šiais metais padidėjusi. Vadinasi, pakeldami tarifą gynybos tikslu rizikuotume nesurinkti dar daugiau PVM.

Užuot didinus PVM, liberalai gynybai remti siūlo diversifikuotą taupymo, investavimo ir paramos modelį. Modelį sudaro keturi kriterijai.

Pirmas. Gynybą toliau finansuoti mokesčiais, tačiau nedidinat PVM.

Antras. Gynybą finansuoti skolinantis, pirmenybę teikiant skolinimuisi iš šalies gyventojų ir įmonių. Valstybėje žmonės ir verslai yra sukaupę didelius išteklius: indėliais laikoma apie 21 mlrd. eurų, įmonės turi sukaupusios apie 8 mlrd. eurų apyvartinių lėšų. Liberalai kviečia dalį šių išteklių paskolinti valstybės gynybai.

Valstybė ir dabar skolinasi iš žmonių: vien šįmet Vyriausybė jau išplatino taupymo lakštų su 3,6 proc. metinėmis palūkanomis už 9,3 mln. eurų. Pernai gyventojai įsigijo valstybės obligacijų už 185,6 mln. eurų sumą ir tai vyko be jokios reklamos. Todėl plačiai paviešinus tokią taupymo ir investavimo priemonę kaip indėlių bankuose alternatyvą ir už lakštus įsigytas lėšas nukreipiant išskirtinai krašto gynybai, Lietuvos žmonės užtikrintų gana tvarų pasiruošimo gintis nuo Rusijos šaltinį. Galų gale valstybei paskolinti pinigai grįžtų žmonėms ir būtų išleisti vartojimui vidaus rinkoje.

Trečias. Valstybėje vis dar neskatiname savanoriško pinigų aukojimo valstybės gynimo reikmėms. Kurkime valstybės gynybos fondą, į kurį galėtų suplaukti gyventojų labdara, valstybės įmonių pelno dalis (kaip daro lenkai), taip pat dalis perskirstomo 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, kuri iki šiol buvo skiriama nevyriausybinėms organizacijoms, profesinėms sąjungoms, politinėms partijoms.

Ketvirtas. Seimo pavasario sesijoje priimsime Gynybos ir saugumo pramonės įstatymą, kuris skatins karines inovacijas, lietuviškų ginklų eksportą ir kt. Mes patys galime pasigaminti ginklų pigiau, greičiau ir nepriklausomai nuo kitų valstybių gamintojų. Kai kurios lietuviškos karybos inovacijos jau dabar vienos geriausių pasaulyje. Plėtodami šią pramonės šaką, pritraukime vietinius investuotojus – sudarykime patrauklias sąlygas verslams ir gyventojams tapti ginklų gamybos įmonių akcininkais.

Pagal Lietuvos gynybos finansavimo prioritetus (priimti vokiečių brigadą, didinti šauktinių skaičių ir įsigyti karinės technikos), lėšų projektinis trūkumas iki 2030 m. sudaro 4 mlrd. eurų (tai yra tiek, kiek siekia dvejų metų valstybės asignavimai gynybai). Liberalų siūlomo daugiabriaunio gynybos finansavimo modelis užtikrintų, kad gynybos sektorius per ateinančius metus pritrauks trūkstamas lėšas (ir galbūt dar daugiau).

Be to, toks modelis, panašiai kaip dabar veikiančios paramos Ukrainai akcijos, skatintų gyventojus remti Lietuvos saugumą savo asmeninėmis santaupomis, investavimo sprendimais. Įgyvendinus šias priemones, daug žmonių taptų investuotojais į savo Tėvynę tikrąją to žodžio prasme. Gynybos finansavimo tvarumas priklausytų ne nuo skambių šūkių, o nuo realios Lietuvos gyventojų valios priešintis, kuri būtų garantuota ne tik žodžiu, bet ir turtu.

Tai ypač tvarus gynybos rėmimo modelis tiems, kurie dar ieško būdo, kaip, patiems nekariaujant fronte, įveikti pagaliau didžiausią kiekvieno mūsų priešą ir pavojų – Rusiją – ir savo asmeniniais veiksmais užsitikrinti ramybę, kad „ta diena“ niekada, niekada į mūsų kraštą neateis.