R. Imbrasas. Ar pacientų pinigų taupymas nevirs dar ilgesnėmis eilėmis prie gydytojo durų?

Ar pacientų pinigų taupymas nevirs dar ilgesnėmis eilėmis prie gydytojo durų?

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ėmėsi iniciatyvos uždrausti gydymo įstaigoms imti iš žmonių priemokas, jeigu jos teikiama paslauga yra finansuojama iš Ligonių kasų. Ministerijos parengtas sprendimo projektas pasiekė parlamentą.

Iš pirmo žvilgsnio, tokie siūlymai atrodo logiški ir teisingi. Viešai publikuota gyventojų apklausa parodė, kad 6 iš 10 apklaustųjų pritaria tokiam draudimui. O ir iš tiesų, reikia pripažinti, kad pasitaiko atvejų, kada privačios gydymo įstaigos piktnaudžiauja dabar veikiančia tvarka ir kartais iš savo pacientų nepagrįstai prašo prisimokėti už suteiktas paslaugas. Pagaliau, kas gi nenorėtų gauti aukšto lygio medicinines paslaugas ir už jas nemokėti?

Bet, kaip žinoma, nemokamų pietų nebūna, už juos vis tiek ateina laikas kažkam sumokėti. Šiuo atveju, gyventojai sumoka mokesčius į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF), o Ligonių kasos šiais pinigais apmoka sveikatos priežiūros įstaigos suteiktas paslaugas pacientui.

Kaip dažnai būna, velnias slypi detalėse. Atidžiau paanalizavus, priemokų draudimas savaime nėra jau toks gėris ir gali sukelti neigiamas pasekmes Lietuvos sveikatos sektoriuje.

Remiantis SAM duomenimis, per metus pacientai gydymo įstaigoms papildomai sumoka mažiausiai 40 mln eurų už paslaugas. Valdžios draudimas prisimokėti reikštų, kad dalis šių pinigų pradings iš sveikatos priežiūros sistemos. Sumažės galimybės investuoti į įrangą, paslaugų kokybę, mokėti medikams didesnius atlyginimus.

Galbūt galima būtų pateisinti tokį draudimą, jeigu Ligonių kasų finansavimas būtų didesnis ir atitiktų gydymo įstaigų realius poreikius. Tačiau apie valstybinio finansavimo augimą valdantieji nekalba. O Ligonių kasų patvirtinti įkainiai nemažai atvejų nepadengia realių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl gydymo įstaigos kai kurioms paslaugoms nustato papildomas priemokas savo pacientams.

Kaip yra pastebėjusi SAM, daugiausia priemokų iš pacientų reikalaujama už specialistų konsultacijas, diagnostinius tyrimus ar procedūras. Panagrinėjus PSDF nustatytus įkainius, akivaizdžiai matyti, kad kai kurie medicininių paslaugų įkainiai yra labai maži ir neturi nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, bazinis gydytojo specialisto kardiologo konsultacijos įkainis siekia tik 33,16 euro, urologo – 27,05 euro. Nuotolinė psichiatro konsultacija įvertinta 18,32 euro. O už kardiologo ar psichiatro atliktą profilaktinį sveikatos tikrinimą valstybė sumoka vienodai – po 14,71 euro.

Kaip galima tikėtis, kad sveikatos priežiūros įstaigose netrūks specialistų ir nebus pacientų eilių, o paslaugos kokybė bus aukšta, kada valstybė profesionaliems specialistams už darbą siūlo tokius mažus įkainius?

Kas gali atsitikti, jeigu valdžia uždraus imti priemokas? Nemenka dalis privačių sveikatos priežiūros įstaigų nutrauks sutartis su valstybe ir už teikiamas paslaugas nustatys visą kainą. Jau ir šiuo metu veikia privačios gydymo įstaigos, kurios nėra sudariusios sutarčių su Ligonių kasomis, o už jų suteiktas paslaugas pacientai moka visą kainą. Tokių įstaigų paslaugos yra prieinamos tik turtingiausiems žmonėms.

Vidutines pajamas gaunatys žmonės, kurie sau leisdavo prisimokėti 50 ar 100 eurų ir gauti paslaugas greitai bei kokybiškai, tokią galimybę praras dėl stipriai išaugusių kainų. Jie bus priversti kreiptis į viešojo sektoriaus gydymo įstaigas. O tai reiškia, kad didesnis srautas pacientų tik dar labiau padidins eiles pas specialistus valstybinėse įstaigose. Taip Lietuvoje ims formuotis dvi sveikatos priežiūros sistemos. Viena su kokybiška infrastruktūra ir aukštos klasės specialistais, bet labai siauram žmonių ratui. Ir kita – didžiajai daliai žmonių, kurie bus nepajėgūs naudotis mokama medicina, todėl bus priversti laukti eilėse, kad gautų nemokamas paslaugas.

Viena aišku, kad lengvų atsakymų ir sprendimų čia nėra. Tačiau nesprendžiant problemų kompleksiškai, neįtraukiant į diskusiją visų suinteresuotų pusių, vien tik sveikatos paslaugų priemokų uždraudimas pacientams ir visam sveikatos sektoriui gali atnešti daugiau žalos negu naudos.