A. Lydeka. Ar liepą Vilniuje Zelenskiui pasiūlysime daugiau nei pagarbą ir žydinčias saulėgrąžas?

Šią savaitę įgyvendinome vieną trečiąją Lietuvos nacionalinio saugumo intereso Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos rėmuose. Saugumo žemėlapyje įsmeigėme ryškų smeigtuką – Suomiją, svarbiausią dėmenį mūsų saugumo geografijoje.

Ilgus metus Suomiskandijos Rytai buvo it neperžengiamas rubikonas tiek NATO, tiek rusijai, tiek pačiai Suomijai. Karas sutrupino paskutinius neutralumo likučius. Nuo šiol mes ir iš Šiaurės saugūs, saugesni nei bet kada. Artimiausiu metu mums taip pat gyvybiškai rūpi, kad paskui Suomiją į NATO įsilietų Ukraina ir Švedija.

Labai gali būti, kad su sąjungininkais likusius plyšius saugumo dėlionėje užpildysime liepos 11-12 dienomis NATO aukščiausio lygio susitikime Vilniuje, kur Švedijai teliks užpildyti paskutinį formalumą, o Ukrainai galėsime įteikti laimingą bilietą.

Ne visi žino, kad NATO viršūnių susitikimo šeimininkės įtaka ribota: taip, Lietuva turės manevro laisvę kviečiant svečius, tačiau ne įtaką suvažiavimo turiniui. Mes išsiųsime svečiams kvietimus, tačiau jie čia atvyks ir dalyvaus su savo programa.

Kad ir kaip būtų, niekas politikams nedraudžia „apšildyti“ viršūnių susitikimo iš anksto ir taip padaryti įtaką Briuselyje rengiamai programai. Todėl Seime priimame rezoliuciją „Dėl Lietuvos pagrindinių tikslų NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje“, kurios tekstu keliame ambicingus tikslus kuo geresniam rezultatui. Suremsime pečius ne tik išsireikalaudami sąjungininkų įsipareigojimo mūsų šalyje dislokuoti sausumos pajėgų brigadą, bet ir de jure atverti Ukrainai durų tarpelį į NATO.

Iki šiol Ukraina, be gražių žodžių, nėra sulaukusi jokio sąjungininkų oficialaus gesto prisijungti prie NATO. Seime kruopščiai stengiamės, kad ukrainiečių delegaciją su prezidentu Volodymiru Zelenskiu priešakyje pasitiktume ir išlydėtume ne tik su gražiais kaip žydinčios saulėgrąžos pažadais, ne tik griausmingu sąjungininkų naikintuvų skrydžiu virš Lietuvos sostinės, bet ir praktiniais pasiūlymais.

Ukrainos tikslas sutampa su Lietuvos nacionaliniu interesu: tai yra būtent iš Vilniaus į Kijevą turėtų iškeliauti kvietimas priimti Ukrainą į NATO, kai leis sąlygos, ir sudaryti prielaidas ratifikavimo pricesui.

Tiesa, net įteikus kvietimą stoti, šalių priėmimo ratifikavimas aljanso parlamentuose ne visada pavyksta sklandžiai. Liko geri trys mėnesiai, kad paskutines kliūtis Vengrijoje ir Turkijoje pralaužtų Švedijos kandidatūra. Visi norėtume, kad į Vilnių švedai atvyktų jau kaip visateisiai sąjungininkai.

Švedijos ratifikavimą vengrai užmarinavo netikėtai, nors, mano tiksliomis žiniomis iš paties Budapešto politinio centro, turėjo aiškų planą, kaip įteisins tiek Suomijos, tiek Švedijos įstojimą. Kaži kas šią vengrų politinę schemą, sudėliotą padieniui, sujaukė, kad Švedija tebelieka už borto? Galime spėlioti, nors akivaizdu, kad variantų nėra daug…

Tuo metu Turkijos apsisprendimas priklausys nuo prezidento rinkimų gegužės 14-ąją. Jeigu rinkimus laimės opozicijos kandidatas Kemalas Kilicdaroglu, švedai Vilniuje sės prie derybų stalo jau kaip lygiateisiai nariai. Jeigu postą išplėš dabartinis šalies vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas, švedams dar teks palūkėti, bet procedūra Turkijos parlamente vis tiek bus neišvengiama.

Kai žalią šviesą uždegs turkai, vengrams nebeliks kur trauktis, kad ir kas sostinėje prie Dunojaus jauktų kortas politikos užkulisiuose.

31 aljanso valstybės ir Ukrainos kariškiai, diplomatai, politikai iš Vilniaus grįš į savo sostines, kur ruošis jau 2024-ųjų viršūnių susitikimui – šįkart Vašingtone. Manau, iš Vilniaus visi išsiskirstysime su apibrėžta viltimi, kad švenčiant NATO įkūrimo 75 metus aukščiausio lygio susitikime aljanso lopšyje Vašingtone, karas Europoje jau bus pasibaigęs, o Ukrainai už savo pergalę teliks susirinkti parašus aljanso narių valstybių parlamentuose.