fbpx

A. Bagdonas. Vieno svarbaus sektoriaus pelnas augo 39 proc. – kieno sąskaita?

  • Andrius Bagdonas
  • sausio 23, 2023
  • Nuomonė
Andrius Bagdonas

Tikra istorija, kurios liudininku tapau. Keli užsieniečiai, atėję į įstaigą, paprašė paslaugų. Paslaugų jie negavo. Paslaugų teikėjas pasiūlė užsieniečiams kreiptis kitą savaitę – ir tik iš anksto užsiregistravus. Mano akyse užsieniečiai išėjo iš įstaigos nieko nepešę ir gerokai suglumę.

Jums, malonūs skaitytojai, klausimas: kokioje įstaigoje nutiko šis nemalonumas? Manysite, poliklinikoje – juk tikėtina situacija? Arba Migracijos departamente?

Padėties vertinimas prašytųsi išankstine nuostata paremtos prielaidos, kad minėti žmonės negavo paslaugų kurioje nors viešojo sektoriaus įstaigoje, užgultoje žmonių arba nesuvaldančioje aptarnavimo procesų. Vis dėlto šis atvejis iš kitos operos: potencialiems savo klientams duris parodė komercinė įstaiga.

Tai buvo bankas. Komercinis bankas. Nors patiems bankams viskas gerai, šis tas negero vyksta bankiniame sektoriuje – ir tai gyventojai jaučia ne tik skaitine išraiška, bet ir fiziškai. Fiziškai dabar greičiausiai jūsų ne tik neaptarnaus, bet ir nepagelbės opiais klausimais, pavyzdžiui, dėl brangstančios paskolos sąlygų. Kaip po Seimo narės Dovilės Šakalienės skundo išsiaiškino žurnalistai, bankai nebekonsultuoja gyventojų gyvai apie jų būsto paskolas, nors viešai teigia tai darantys. Vadinasi, prieita iki tokios stadijos, kai bankai dėl savo įvaizdžio nesikuklina net pagražinti tiesą, tai yra – tiesiog meluoti.

Koks tikslas viešai deklaruoti, kad gali priimti klientą savo skyriuje, jeigu vis dėlto konsultuoji nuotoliu – ir tai ne iš karto, o atitinkamai palaukus, lyg poliklinikoje? Parodykite, prašau, kitą verslo šaką, kurios subjektai ne tik nesudarytų klientams jų pageidaujamų sąlygų, bet dar ir dumtų jiems akis!

Ko gero, kuo toliau, tuo drąsiau diktuodami savo sąlygas bankai praaugo net savo puikybę.

Nors bankų įtaka kasdieniame mūsų gyvenime auga, jie patys tik tolsta. Nors yra svarbūs mūsų tarpininkai atliekant įvairias pinigines operacijas, darosi vis mažiau matomi.

Pavyzdžiui, dar 2005 m. vienas pagrindinių bankų valdė 71 padalinį, o šiais metais, po tiek ekonominio spurto metų išauginęs savo pajamas ir suteikiamų paslaugų krepšelį keliais, jei ne keliolika kartų, gali pasigirti valdantis tik 45 padalinius. 2007 m. kitas bankas-banginis taip pat valdė 71 padalinį, šįmet savo klientus jis aptarnauja vos 18 vietų visoje šalyje! Na, bent už šildymą mažiau nei kiti verslai moka, nes kai nevaldai patalpų – negauni ir išaugusių sąskaitų.

Bankų artumą vis dėlto pajuntame, kai jie pabrangina savo paslaugas. Pernai rugsėjį naują įkainių kainodarą pristatė keli bankai, tarp jų – abu banginiai. Seimo sprendimu, man bei keliems kitiems Seimo nariams nepritariant, pernai valstybė taip pat apribojo mokėjimus grynaisiais iki 5 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad įstatymu dar daugiau juridinių ir fizinių asmenų įstūmėme į bankų glėbį, užuot palikę patogų pasirinkimą tarpininką apeiti. Kai kuriems smulkiesiems verslams grynųjų pinigų transakcijos palengvino veiklos sąlygas, tačiau valstybė numojo į tai ranka. Žinoma, rankomis bankai tik trina: juk verslams pereinant prie atsiskaitymo kortelėmis, bankai nuo kiekvienos operacijos pasiima savo nuošimtį. O lašas po lašas ir akmenį pratašo.

Ir pratašė: 2022 m. per devynis mėnesius bendras Lietuvos bankų pelnas augo 39 proc. Kol kas Lietuvos bankas nėra paskelbęs visų metų sektoriaus rezultatų, tačiau, įvertinę toliau brangusias būsto paskolų palūkanas – aukščiausias eurozonoje (!), – pakilusius įkainius ir neišvengiamai augusius atsiskaitymus kortelėmis (o kur dar kalėdinio apsipirkinėjimo banga!), galime nuspėti, kad Lietuvos bankai per vienus metus uždirbo beveik pusę milijardo eurų pelno.

Pusė milijardo – tai yra daugiau, negu per metus biudžeto asignavimais valstybė skiria visai Lietuvos kultūrai! (Šiais metais ši biudžeto dalis sudaro 411 mln. eurų.)

Prisigyvenome. Tokias šiltnamio sąlygas vienam verslo sektoriui sukūrė protekcinė valstybės politika. Sunkų laikotarpį išgyvenančiam restoranų verslui taip gailėjome pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, dėl kurios Seime kibome vieni kitiems į atlapus ir laužėme ietis, o štai bankams, tarpstantiems centas po cento, palūkanų procentas po procento, galime tik pasiūlyti retkarčiais pagalvoti ir apie klientą – o gal išgirs? Negi tiek tepasiūlysime, kaip Lietuvos bankas, kuris savo sausio 5 d. žinia „ragina kredito davėjus lanksčiai reaguoti į galimas klientų problemas grąžinant kreditus“?

Jeigu mes gana koncentruotai šalies rinkoje veikiantiems bankams perleidžiame bene visas operacijas savo pinigais ir netgi vos neperdavėme teisės rinkti pikantišką asmeninę informaciją, turėtume iš jų pareikalauti daugiau rūpesčio savo pagrindiniu ištekliumi – žmonėmis ir jų pinigais. Ne paraginti, o pareikalauti.