A. Bagdonas. Sirgti ar bankrutuoti?

Andrius Bagdonas

Rodos, gyvename kreivų veidrodžių karalystėje – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) darbuotojai patys nespėja atlikti reikiamo kiekio testų ir fiksuoti kontaktų, o smulkųjį ir vidutinį verslą už tai norima bausti piniginėmis baudomis.

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta atvejų apie piktnaudžiavimus darbuotojų sveikata smulkaus verslo įmonėse: dėl vengimo atlikti testus, informacijos apie užsikrėtusius COVID-19 liga neteikimo, saviizoliacijos taisyklių nepaisymo, kitų pažeidimų. Kaltinimai visuomet skamba garsiai. Bandymai suprasti ir padėti – kur kas tyliau.

Susidaro įspūdis, jog smulkaus ir vidutinio verslo įmonės grobikiškai siekia vien pelno, kol galiausiai tampa viruso židiniais. To pasekoje atsiranda ryžtingų siūlymų, jog būtina nedelsiant pradėti specialius reidus ir imtis nuožmios kovos prieš pažeidėjus. Iš tiesų, nemaža dalis smulkių įmonių šiuo laikotarpiu paprasčiausiai susiduria su hamletiška alternatyva: bankrutuoti ar nutylėti? Pastarasis variantas, žinoma, nėra pateisinamas. Tačiau, norint spręsti apie kito elgesį, verta pamatyti situaciją iš jo perspektyvos.

Vyriausybė pagalbos pakete smulkiam ir vidutiniam verslui pasiūlė naudingų sprendimų, bet spręsdama didingus ilgojo laikotarpio uždavinius, pamiršo pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų, kurių smulkiam verslui reikia jau šiandien: kompensavimo už apsaugines priemones bei testavimo išlaidas, aprūpinimą apsauginėmis priemonėmis.

Smulkios įmonės dažnai net neturi apyvartinių lėšų patikrinti savo darbuotojų sveikatos būklės. Testuoti darbuotojų tiesiog nėra už ką, nes daug svarbiau išmokėti žmonėms atlyginimus. Kita problema, jog pagal dabartinį reguliavimą nėra pripažįstami greitieji testai. Įmonės priverstos pirkti brangesnius, kurių atsakymai užtrunka žymiai ilgiau. Šios aplinkybės tikrai nedidina saugesnės darbo aplinkos.

Galima numanyti, jog smulkiems darbdaviams šiuo metu labiausia skauda galvą dėl įsipareigojimų partneriams, sutartyse numatytų baudų, atlyginimų išmokėjimo, galų gale  – dėl savo verslo perspektyvų apskritai. Bet pati didžiausia bauda yra liga, todėl valstybė turėtų prisidėti ne dar viena bauda, o pagalba. Perkelti blogo pasiruošimo antrąjai bangai pasekmes ant smulkaus verslo pečių yra paprasčiausiai neatsakinga. Ne smulkus verslas, o vyriausybė atostogavo kelias savaites, kai reikėjo sprendimų. Ne smulkus verslas stabdė paramos lėšų skyrimą, tuo pačiu metu šimtus milijonų eurų išmetant pseudo bedarbystei remti ar ekonomiškai menkai nuo pandemijos nukentėjusiems senjorams (sutapk man šitaip – prieš pat rinkimus).

Verslą buvusi valdžia paliko bado dietai ar lengvam nusimarinimui. Ir staiga buvo susisgribta, kad šeimos įmones gelbstintys žmonės ne viską daro taip, kaip „visažinis“ ministras liepia. Juk turime aiškiai suprasti – įspraudus į kampą tuos, kurie moka mokesčius ir kuria darbo vietas, mes negalime tikėtis, kad jie leisis ramiai nukapoti rankas, kuriomis dar kabinasi į gyvenimą.