Andrius Bagdonas, Lukas Stravinskas. Jauni Seimo nariai: galvos skausmas ar šviežias oro gūsis?

Šiuo metu į Seimą galima rinkti asmenis, sulaukusius 25–erių metų. Deja, susidariusi situacija prasilenkia su logika – pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus kandidatuoti į Europos Parlamentą gali asmenys, sulaukę 21 metų, o kandidatu į savivaldybės merus ir tarybą galima tapti nuo 18 metų. Šiuo metu 25 metų amžiaus riba kandidatams į nacionalinius parlamentus yra didžiausia visoje Europos Sąjungoje ir yra taikoma vos keturiose valstybėse: Italijoje, Graikijoje, Kipre ir Lietuvoje.

Liberalų sąjūdis su Viktorija Čmilyte-Nielsen priešakyje ir Lietuvos liberalaus jaunimo organizacija dar praėjusios kadencijos Seime inicijavo Konstitucijos pataisą, kuria siūloma leisti kandidatuoti į Seimą nuo 21–erių metų vietoje dabartinių 25–erių.

Visuomenėje pasigirsta baimių, kad amžiaus cenzo mažinimas suteiktų išskirtines teises jaunimui ir paverstų Seimą „vaikų darželiu“, nes jauni žmonės gali neturėti įgiję aukštojo išsilavinimo ir patirties. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad ir šios kadencijos Seime yra Seimo narių, neturinčių aukštojo išsilavinimo.

Kita vertus, turbūt visi esame sutikę jaunų žmonių, savo kompetencijomis gerokai lenkiančių vyresnius kolegas. Be to, jaunimui nuo 21–erių metų rinkimuose į Seimą galiotų tos pačios sąlygos, kaip ir kitiems kandidatams. Vadinasi, jei kandidato turimas išsilavinimas, patirtis ir kompetencijos netenkina rinkėjo, jis už tokį kandidatą paprasčiausiai nebalsuoja. Tokiu būdu jaunam žmogui, kuris aktyviai neveikia viešojoje erdvėje ir nedalyvauja visuomeninių organizacijų veikloje, praktiškai nėra jokių šansų patekti į Seimą.

O kokios papildomos naudos, kandidatams į Seimą sumažinus amžiaus cenzą iki 21–erių metų? Ši Konstitucijos pataisa visų pirma užtikrintų tinkamą visų šalies demografinių grupių atstovavimą, o jaunimas iki 25–erių metų pagaliau galėtų turėti savo tiesioginius atstovus Seime. Tokiu būdu būtų sukurta galimybė aktyviems ir gabiems jauniems žmonėms atstovauti savo amžiaus grupės asmenų interesams nacionaliniu lygiu, taip pat paskatintų įstatymų leidėjus skirti didesnį dėmesį jaunimo politikos klausimams.

Taip pat Lietuvoje matome mažą jaunimo pilietinį ir politinį aktyvumą – ne paslaptis, kad regionuose aktyvumas rinkimų metu tarp jaunesnio amžiaus žmonių yra itin mažas. Tad parodydami, kad pasitikime jaunimu, galėtume paskatinti didesnį jaunimo įsitraukimą į visuomeninę veiklą, politiką ir valstybėje vykstančius procesus.

Galiausiai, atsiradus galimybei daugiau jaunų žmonių kandidatuoti į Seimą, į rinkimus galėtume pritraukti ir daugiau jų draugų bei bendraminčių ir taip paskatinti domėtis valstybėje vykstančiais procesais.

Esame įsitikinę, kad kandidatų į Seimą amžiaus cenzo mažinimas atneštų naudos mūsų pilietinei visuomenei, sustiprintų, o ne susilpnintų Seimą. Juk turime nemažai pavyzdžių, kai 25–erių išrinkti parlamentarai iki šiol sėkmingai tęsia savo politines karjeras.

Tad lieka vienas klausimas: ar mūsų politinės partijos išdrįs žengti šį žingsnį ir įsileisti į Seimą naujų vėjų? Juk tam, kad būtų galima įgyvendinti Konstitucijos pataisą, jai pritarti turi ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių.

Belieka įstatymų leidėjams palinkėti įsiklausyti į Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidento (LiJOT) Luko Kornelijaus Vaičiako žodžius: „jaunimas nėra ateitis, jaunimas yra dabartis“. Tad ir spręsti jiems aktualias problemas turime šiandien.