Andrius Bagdonas ir Romualdas Vaitkus. Saulės energijos proveržis ar suvaržymas?

Ketvirtadienį Seimas atmetė dvi atsinaujinančios energetikos plėtros sąlygas pagerinančias iniciatyvas. Vieno liberalų parengto įstatymo projekto Seimas net neleido pateikti ir dėl jo diskutuoti, o kitą atmetė dar per pateikimą, vadinasi, abiem atvejais grįžome prie starto linijos.

Seimo liberalų siūlomi saulės energijos plėtros biurokratiją ir ribojimus naikinantys projektai atitinka tiek Liberalų sąjūdžio, tiek dabartinės Vyriausybės programą ir įgyvendina šio Seimo priimtą Klimato kaitos darbotvarkę. Tačiau Parlamentas – iš esmės valdančiųjų konservatorių balsais – pataisas atmetė. Kodėl?

Pirmiausia įsivardykime, ko mes siekiame. Dar Liberalų sąjūdžio rinkiminėje programoje įsipareigojome skatinti privačias investicijas į atsinaujinančios energetikos projektus, palaipsniui atsisakant neefektyvaus valstybės dominavimo energetikoje, palaikyti atsinaujinančios energetikos plėtros projektus įgyvendinančias sutelktinio finansavimo sistemas ir energetikos bendruomenes.

Vyriausybė savo programoje juodu ant balto numato didinti vietinę elektros generaciją plėtojant elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių – vėjo ir saulės.

Atkreipiame dėmesį, kad vėjo energijos plėtra vyksta sklandžiai pirmiausia dėl didelių Aplinkos ministerijos pastangų. Pradėjus darbą dabartinei Vyriausybei šalyje vėjo jėgainių bendra galia sudarė 540 MW, prieš metus ji padvigubėjo – išaugo iki 1133 MW ir toliau išlaiko pagreitį. Vien šiemet Aplinkos apsaugos agentūra leidžia statyti 197 elektrines, kurių bendra galia sieks apie 1370 MW – vadinasi, bendri šalies vėjo pajėgumai maždaug per metus vėl padvigubės.

Saulės energijos plėtra pastaraisiais metais taip pat buvo sparti ir prieš metus pasiekė 752 MW galią – didele dalimi valstybės subsidijomis pasinaudojusių gyventojų – gaminančių vartotojų – pastangomis. Tačiau dėl Energetikos ministerijos saulės generacija šalyje ties vienu gigavatu gali ir įklimpti.

Jeigu Seimo liberalų bei verslo asociacijų pastangomis pavyko sumažinti perteklinę biurokratiją elektrai iš vėjo gaminti, saulės gamybą vis dar riboja aukšti valstybės barjerai.

Šiuo metu Vyriausybė yra rezervavusi laisvus elektros perdavimo tinklo pajėgumus vadinamiesiems prioriteto gamintojams: savivaldybėms, bendrijoms, gaminantiems vartotojams. Galios rezervacija sudaro net 2400 MW – tai per 3 kartus daugiau, negu elektros iš saulės jau pagaminama. (tai yra praėjusių metų pavasario duomenys, nes Energetikos ministerija viešai nepateikia naujesnių, nors instaliuotą galią ir jos augimą technologiškai turėtų būti įmanoma matyti realiuoju laiku).

Savo pataisa siūlėme atlaisvinti valstybės rezervaciją hipotetiniams projektams nuo 2024 m. kovo 1 d. ir perleisti tinklo pajėgumus verslui, bendrijoms, gaminantiems vartotojams, kad šie galėtų konkuruoti dėl „laisvų laidų“ vienodai. Deja, Seimas nubalsavo kitaip.

Be to, siekėme įteisinti, kad atsinaujinančios energijos plėtros nestabdytų reikalavimas visas elektros tinklo plėtros sąnaudas padengti tik investuojančio gamintojo lėšomis – kai kuriais atvejais vystant tinklą turėtų prisidėti ir valstybinis tinklų savininkas „Litgird“. Kita pataisa dar numatė konkretesnes persiuntimo elektros tinklais ribojimo ar laikino sustabdymo sąlygas, nes teisinis neapibrėžtumas trukdė investuotojams gauti kreditus iš bankų. Seimas dėl šių pasiūlymų nepanoro nė diskutuoti.

Įstatymais įtvirtinti konservatyvūs saugikliai, kurių Seimas nepanoro nė peržiūrėti, turi apčiuopiamas pasekmes – kol neatsiras vis daugiau gamintojų ir nestiprės konkurencija, tol vartotojams grės aukštos elektros kainos, kurias kai kuriais atvejais Vyriausybė galimai vėl kompensuos iš valstybės biudžeto kaip per krizę praėjusią žiemą. Kam tai naudinga?

Sakykime, politiškai galima suprasti „Proveržio“ paketu lygiai prieš metus įteisintas lengvatas ir privilegijas aukšto prioriteto gamintojams – bendrijoms, gyventojams, savivaldybėms, o ne rinkoje veikiantiems verslams. Tačiau kaip praktiškai tai išpildys Vyriausybės ambicijas ir Žaliojo kurso įsipareigojimus Europai bei ateinančioms kartoms?

Kaip tik šį mėnesį Energetikos ministerija pakvietė bendrijas, įmones ir ūkius pasinaudoti parama įrengti saulės elektrines – iš šios subsidijos šalyje saulės generacija 2025 m. išaugs vos 200 MW. Pernai beveik 300 MW galios pridėję gaminantys vartotojai šįmet pridės dar ne daugiau kaip 400 MW, vėliau gyventojų investicijų pikas praeis. Vyriausybei toliau taupant tinklą prioritetiniams projektams ir įvertinus rinkos tendencijas, sistema, ko gero, liks neprisotinta saulės pajėgumų iki pat 2030-ųjų. Vadinasi, iš žaliosios energijos proveržio teliks juodos biurokratijos sąvaržos.

Šalia uždarų institucijų durų laukia kapitalas, galintis investuoti į saulės energiją jau dabar. Rugpjūčio 22 dieną baigiasi paraiškų priėmimo terminas bendrijoms įsirengti elektrines. Atidžiai stebėsime, kokie bus rezultatai. Jeigu priemonės populiarumas pranoks lūkesčius, Energetikos ministerijos apribojimai bus iš dalies pateisinami ir priemonę net siūlysime plėsti (tiesą sakant, net dabartinis konkursas turėtų būti žymiai ambicingesnis).

Jeigu ateinantį rugsėjį matysime, kad Energetikos ministerija nesilaiko savo užsibrėžto ir pažadėto proveržio, tokį visuomenei ir investuotojams nesuprantamą kreivą konservatyvumą laikysime Europos žaliojo kurso tikslų, Lietuvos energetinės nepriklausomybės ir klimato įsipareigojimų Europos Sąjungai sabotavimu, galų gale – Gretos Thunberg kartos interesų išdavyste.