Lietuva turi pareigą dėti visas jėgas, kad užtikrintų saugumą mažiausiai 30 afganų (ir jų šeimų), skirtingu laikotarpiu talkinusių mūsų kariams Afganistane. Evakuacijos iš Kabulo sėkmės šansus padidintų veikimas kartu su NATO ir ES, prašant šių organizacijų pagalbos ir tiesiogiai koordinuojant bendrus veiksmus.
Talibų kalbos, kad nebus keršto oponentams, yra akių dūmimas. Po Talibano, kuris tebepripažįstamas teroristiniu režimu, valdžios užgrobimo Afganistane Vakarams reikės rasti būdą padėti ne tik tiems tūkstančiams, patekusiems ar bandantiems patekti į Kabulo oro uostą, bet šimtams tūkstančių afganų: vyrų, moterų ir vaikų.
Viena skurdžiausių pasaulio šalių yra ant humanitarinės katastrofos slenksčio, o tikrosios migracijos krizės, matyt, dar nė šešėlio krašto nematome. Laiko klausimas, kada šis procesas įsibėgės.
Pastarųjų 20 metų JAV ir apskritai Vakarų dalyvavimas Afganistane buvo prasmingas bei reikalingas, bet kai darbas nubraukiamas vos per kelias dienas, tai ypač skaudus smūgis Vakarams, o dar labiau – didelei afganų visuomenės daliai, gyvenusiai permainomis ir norėjusiai jų ateityje.
Vakarams teks pripažinti klaidas ir persigrupuoti. Jau artimiausiu metu reikės panaudoti naujus resursus, siekiant patekti pro Talibano užtrenktus vartus. Nuo to, ar teroristai įgis platesnių galimybių veikti, tiesiogiai priklausys ir saugumo padėtis Vakaruose, tai vienaip ar kitaip turės įtakos Kinijos, Rusijos elgsenos modeliams.
Nežinia, šiandien tvyranti Kabule, gali atskleisti netikėtų scenarijų, apie kuriuos šiandien viešumoje net nekalbama. Kaip Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Afganistanu vadovas turiu pripažinti, kad ligšiolinė ilgalaikė ES strategija Afganistano atžvilgiu, teroristams perėmus valdžią, subyrėjo ir neteko prasmės. Galvodamas apie Afganistano ateitį, matau šiuos atspirties taškus:
Matyt, ES atėjo laikas stiprinti bendradarbiavimą su Pietvakarių Azijos regiono valstybėmis, kuriose galėtų rastis saugesnė vieta ieškantiems prieglobsčio. Kitaip vargiai bus įmanoma stabilizuoti migraciją, išsaugoti išsilavinusių žmonių gretas pačiame Afganistane bei šalia jo.
Reikia iš naujo įvertinti galimą Pakistano ir Irano vaidmenį. Ligšiolinė JAV politika Pakistano atžvilgiu nebuvo sėkminga, pastarajam iki pat šių dienų užtikrinus saugią priebėgą talibams. Tuo metu Iranas aiškiai pozicionavo save kaip alternatyvą Vakarų įtakai Afganistane, tai viena centrinių mulų politikos idėjų.
Irano ir Pakistano įtaka Afganistanui liks reikšminga. Vakarai, tikėdamiesi sėkmės, šioms valstybės turės vienu ar kitu būdu perduoti žinią apie galimą jų stabilizuojantį vaidmenį Afganistane.
Apibendrinant ir grįžtant prie Vakarų indėlio – maniau ir manysiu, kad visos įdėtos pastangos Afganistane nenuėjo veltui. Nuo 2002 m. ES suteikta parama leido 9 mln. Afganistano vaikų pradėti lankyti mokyklas, 90 proc. Afganistano regionų įgijo prieigą prie medicinos paslaugų, dėl to perpus sumažėjo naujagimių mirtingumas ir t.t.
Ligšiolinė Vakarų strategija Afganistane savo esme buvo teisinga, bet taktiniai manevrai nebuvo be priekaištų, o tai lėmė rezultatą. Atsitraukti ir matyti kenčiančius žmones dabar ypač skaudu, bet naudinga suvokti, kad tik tarpiniai pralaimėjimai veda prie tikrai svarbių pergalių.
Įrašykite vardą
Įrašykite el. paštą
Neteisingas el. pašto adresas
Įrašykite žinutę