A. Truš. Vyriausybės pažadų laužymas ima kenkti žmonėms ir valstybei

Į šios Vyriausybės pažadus jau įpratome žiūrėti, kaip į turkiškus ledus, kada sieki jų paimti, o vikrus ledų pardavėjas juos tau pradangina iš rankų. Kol valdžios melas nepaliečia mūsų tiesiogiai, į tai žiūrime kaip į fokusininko pasirodymą. Bet, kai Vyriausybės pažadų laužymas gresia augančiomis kainomis, tai darosi pavojinga visai valstybei ir jos žmonėms.

Naujoji Vyriausybė į savo programą įrašė aiškų pažadą – stabdyti dyzelino akcizo didėjimą. Net lapai nuo medžių dar nenukrito, o savo duotą pažadą, kuris yra užfiksuotas dokumente, jau be skrupulų ima laužyti.
Finansų ministerija, kartu su kitų metų valstybės biudžeto projektu, parengė siūlymą nuo 2026 m. padidinti dyzelino akcizą 4 ct už litrą.

Gal tai nebūtų labai didelis padidėjimas, jeigu dyzelino kainos nebūtų sparčiai padidėjusios jau nuo šių metų pradžios. Tačiau bendras dyzelino akcizo didėjimas per dvejus metus siektų net 47,5 proc. O tai yra drastiškas kainos augimas.

Įvairiais paskaičiavimais, jau šiemet dėl padidinto dyzelino akcizo šalies degalų rinka per 8 mėn. smuko 15 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2024 m.

Ekonomikai augant, tai tikrai nereiškia, kad imta vartoti mažiau dyzelino, tiesiog dėl palankesnių kainų dalis jo yra įsigyjama kaimyninėse Lenkijoje ar Latvijoje.

Nerimą kelia tai, kad jau ne vienerius metus Lietuvos valdžia vykdo labai primityvią akcizų politiką. Valdžios koridoriuose dominuoja tikėjimas, kad nuolat keliant akcizus bus didinamos pajamos į biudžetą ir taip bus galima užkamšyti biudžete atsivėrusias skyles.

Deja, toks mąstymas yra pražūtingas Lietuvos ekonomikai, mūsų gyventojams ir tam pačiam valstybės biudžetui. Kodėl?

Pirmiausiai, toks „buhalterinis“ mentalitetas žlugdo mūsų, kaip tranzitinės valstybės, galimybes konkuruoti globalioje rinkoje. Norėdami sėkmingai vystyti tranzito ir logistikos pajėgumus Pietų–Šiaurės kryptimi, turime būti patrauklūs savo kuro kainomis.

Vienas iš kitokių pavyzdžių susijęs su laivyba. Štai Baltijos jūros regione dirbantys tranzitiniai laivai, kurie yra dideli jūrinio dyzelino vartotojai ir kursuoja tarp įvairių Baltijos jūros uostų, kuro atsargas paprastai planuoja itin atsargiai. Žinoma, jie renkasi pildytis ten, kur kuras pigesnis, nes kalbama apie įspūdingus kiekius. Vidutinio ar mažo dydžio laivas (3000–5000 GRT), plaukdamas nuo uosto A iki uosto B, per parą sunaudoja nuo 7 iki 12 tonų dyzelino. Atitinkamai, Lenkijos ar Latvijos uostai, bunkeravimo požiūriu, gali nukonkuruoti Klaipėdą, o mes prarasime galimybę parduoti reikšmingus dyzelino kiekius net ir laivybos sektoriuje.

Panašiai atsitiks ir su sausumos transportu ar lengvaisiais automobiliais. Lenkija akcizų nesiruošia didinti, todėl finansiškai bus kur kas patraukliau bakus užsipildyti pas kaimynus. Lietuva gali tapti šalimi tarp dviejų degalinių – Lenkijos ir Latvijos.

Jeigu jau norima surinkti daugiau pajamų į biudžetą, tai didinkime kelių mokesčius sunkiajam tranzitiniam transportui, bet nebauskime savo žmonių ir verslo už kuro vartojimą.

Akivaizdu, kad padidėjusios kuro kainos labai greitai multiplikuojasi į prekių kainas, nes jų kainodaroje nemenką dalį sudaro transporto išlaidos. Tai reiškia, kad Vyriausybė, padidindama kainas degalinėse, kartu padidins ir prekių kainas parduotuvių lentynose, kurios ir taip yra aukštos.

Kodėl už tokią neapdairią kuro akcizų politiką turi sumokėti visi Lietuvos gyventojai?

Pagaliau, kodėl mes pildysime Lenkijos ar Latvijos ekonomikų kišenes, naiviai tikėdamiesi, kad padidės Lietuvos biudžeto pajamos? Akivaizdu, kad norint išlaikyti kuro suvartojimo lygį, mūsų kuro kainos turi bent jau būti vienodos su kaimynais.

Kitu atveju, net padidinus akcizus, yra tikimybė, kad valstybės biudžetas nesulauks planuojamų įplaukų dėl sumažėjusio kuro pardavimo Lietuvoje.

Mokesčių politikoje ir ekonomikoje visada reikalingas šaltas protas ir racionalus elgesys. Todėl raginu besiblaškančią Vyriausybę pradėti vykdyti savo pažadus ir mažinti ar bent jau nedidinti kuro akcizo mokesčių, tam, kad galėtumėme išlaikyti konkurencingą šalies ekonomiką, užtikrinti tvarų biudžeto surinkimą ir pasiūlyti žmonėms įperkamą dyzeliną.

Gal sudarant valstybės biudžetą nustokime mąstyti „buhalteriškai“, pradėkime galvoti ekonomiškai.