A. Truš. Misija – išgelbėti Nemuną

Ne, šį kartą Lietuvos upių tėvui pavojų kelią ne pesticidai, ne invaziniai grundulai ir net ne pavasarinis ledonešis, ardantis Nemuno krantus. Potencialiai didžiausia tarša mūsų pasididžiavimui ateina iš Remigijaus Žemaitaičio politinės veiklos.

Štai „Nemuno aušros“ (NA) pirmininkas siekia užpatentuoti prekinius ženklus „Nemuno duona“ ir „Nemuno dešra“, bet kur kas aktualiau būtų „Nemuno tualetinis popierius“, nes formuoti naują Vyriausybę jiems sekasi sušiktai blogai.

Nuotykių ieškotojai tinderyje atsakingiau svaipina partnerius, negu NA parinkinėja pretendentus į ministrus. Štai pasakoma, kad su aplinkos ministru Povilu Poderskiu nepakeliui. Tada ištraukiama kompetencijų stokojanti Renata Saulytė. Ši po pirmo viešo apšaudymo pradingsta. Tada vėl siūlomas P. Poderskis, nuo kurio buvo atsižegnota. Beje, tai yra padaręs ir Prezidentas.

Su energetikos ministro parinkimu vyksta dar didesni anekdotai. Per valdžios dalijimosi derybas R. Žemaitaitis nusikrato Teisingumo ministerijos kuravimo ir išsikovoja energetikos sritį. Tada paaiškėja, kad tinkamo kandidato į šią kėdę neturi. Prezidentas siūlo palikti Žygimantą Vaičiūną. R. Žemaitaitis šaiposi ir nurodo jam nacionalizuoti „Ignitis“ akcijas, jeigu nori likti ministru. Kitaip tariant, siūlo sunešioti nesunešiojamas kurpaites. Paskutinę akimirką iš rankovės ištraukiamas teisininkas Mindaugas Jablonskis. Prezidentas, pasikalbėjęs su pretendentu, sako, kad ne į visus klausimus atsakyta. Vyriausybė be dviejų R. Žemaitaičio ministrų.

Beje, labai didelis klausimas, ar Lietuvoje iš viso dar reikia Energetikos ministerijos? Didieji darbai nuveikti. Suskystintųjų dujų terminalas pastatytas, tinklai sinchronizuoti, žalioji energetika plėtojama, valstybines energetikos įmones valdo Finansų ministerija, bet čia jau kitos diskusijos tema.

Atrodė, kad socdemų karštligiškos premjero paieškos jau yra blogai, bet Nemuno dugną pasiekė „aušriečiai“, savo kuruojamų ministrų ieškodami kone Gedimino prospekte. Ką tai parodo? Tai patvirtina, kad batai, į kuriuos po rinkimų įšoko R. Žemaitaičio partija, yra gerokai per dideli. Akivaizdu, kad ši partija yra nepasiruošusi valdyti valstybės ir šio negebėjimo pasekmes mes dabar jaučiame. Ir dar tokiu svarbiu mūsų valstybei metu, kada virš žmonių galvų skraido priešiškos valstybės dronai.

Kaip reikėtų gelbėti Nemuną? Kad kituose rinkimuose neatsirastų naujų politinių nuotykių ieškotojų, naujų Baltijos bangų, Dubysos vingių ar Nevėžio krantų, reikėtų partijoms, susiruošusioms kandidatuoti į paralamentą, nustatyti aukštesnius politinės kokybės ir atsakomybės kriterijus. Pavyzdžiui, gal visai tikslinga būtų pakeisti Seimo rinkimų įstatymą, nustatant, kad partijos, skelbdamos rinkimų sąrašus, kartu privalėtų įvardyti ir kandidatus ministrų postams užimti. Kitaip tariant, atsirastų šėšėlinės vyriausybės reikalavimas. Tai paskatintų partijas atsakingiau žiūrėti į pasiruošimą Seimo rinkimams. Iš anksto rūpintis savo kadrų politika ir nuosekliai ruošti žmones atitinkamose veiklos srityse.

Laimėtų iš to ir rinkėjai. Jie turėtų galimybę vertinti ne tik supanašėjusias partijų programas, bet ir asmenybes, siūlomas į ministrų pozicijas.

Tikėtina, kad labiausiai iš to laimėtų visos Lietuvos upės ir ežerai bei jūra. Tiesiog – prie rinkimų starto linijos sumažėtų nuotykių ieškotojų su skambiais pavadinimais.