Pastaruoju metu daugelį Europos šalių drebina ūkininkų streikai. Daug kalbama apie per ilgą laiką susikaupusias problemas žemės ūkyje. Akivaizdu, kad šis sektorius yra labai svarbi ES ekonomikos dalis, reikalaujanti šviežio požiūrio. Perprodukcija, konkurencingumas, ydinga subsidijų sistema – temos, reikalaujančios aiškių sprendimų ir pokyčių. Deja, dominuojant diskusijoms žemės ūkio klausimais, nepelnytai į antrą planą nustumiamas kitas strateginis ES sektorius – jūrinė ekonomika.
Europos valstybių sukaupta jūreivystės patirtis, laivybos tradicijos, uostų valdymo praktika daugelį metų leido diktuoti madas visame pasaulyje. Deja, jau kurį laiką Europos jūreivystės konkurencingumas yra sumažėjęs. Vis didesnį vaidmenį atlieka kiti pasaulio regionai. Norėdami atnaujinti Senojo žemyno jūrinį potencialą, turime nedelsdami priimti svarbius ir savalaikius sprendimus tiek ES institucijų, tiek nacionalinių vyriausybių lygmenyse.
Mūsų protėviai vikingai niekada nesuprastų ir net neleistų, jeigu Europos jūrinių reikalų kartelės lygis būtų nuleistas. Ką reikia daryti, kad Europos jūrinis pajėgumas būtų sustiprintas? Kaip pasiekti, kad ES valstybių piliečių užimtumas jūrinėje jūreivystėje taptų didesnis, o tai užtikrintų valstybių ekonominį augimą bei šiame sektoriuje dirbančių žmonių palankesnę ekonominę gerovę? Paprasčiausiai reikia būti geresniems ir pranašesniems už kitus, bet kaip to pasiekti?
Dirbdamas kapitono darbą, vėliau organizuodamas tarptautinį jūrinį verslą ir glaudžiai bendradarbiaudamas su jūrininkų mokslo institucijomis, esu sukaupęs nemažą praktinių ir teorinių žinių bagažą. Tai leidžia man turėti viziją, kuria kryptimi turėtų būti plėtojama ir sėkmingai vystoma jūrinė ekonomika visoje ES. Noriu glaustai pasidalinti savo išvadomis.
Matau tris labai svarbias jūrinio sektoriaus temas, kurių nuoseklus vystymas duotų apčiuopiamų rezultatų jau netolimoje ateityje: ES administracinės pertvarka, jūrininkų gerovės užtikrinimas, naujų veiklos krypčių paieškos. Tai – kertiniai orientyrai, pagal kuriuos turėtų būti naviguojama visoje ES jūrinėje politikoje. Labai trumpai aptarkime kiekvieną iš jų.
Nepaisant deklaruojamos regionų politikos, ES institucijos išlieka pakankamai centralizuotos. Didžioji dauguma svarbiausių Europos valdymo ministerijų yra koncentruotos Briuselyje, Liuksemburge ar Strasbūre.
Skatinant didesnę ES administracinių institucijų decentralizaciją, pravartu būtų labiau pasitikėti Europos regionais, deleguoti jiems daugiau funkcijų ir perkelti įvairias ES valdymo institucijas iš Briuselio. Klaipėdoje ir kitose Baltijos šalių uostuose galėtų įsikurti Jūrinio reikalų departamentas, kuris koordinuotų ir būtų atsakingas už visos ES jūrinės politikos bei jos įgyvendinimą. Juolab, kad šiuo metu yra patogus metas Rytų Baltijos valstybėms imtis lyderystės visos Europos jūreivystės rinkoje.
Rytų Baltijos regionas turi gerai išvystytas jūrinės tradicijas ir stiprią specialistų rengimo bazę. Dėl savo judrumo, sumanumo, sukauptų žinių ir patirties galime diktuoti naujas jūreivystės tendencijas visame žemyne. Pagaliau reikia įvertinti ir kitą labai svarbią aplinkybę. Rytų Baltijos regionas paskutiniais dešimtmečiais išvystė itin lanksčią ir efektyvią logistikos sistemą bei sukūrė tinkamą pervežimų infrastruktūrą. Esame pranašesni už daugelį kitų senosios Europos regionų. Dėl patogios geografinės padėties ir gerai išvystytos logistikos tapome labai svarbiais transportavimo centrais tiek rytų-vakarų, tiek pietų-šiaurės vektoriais. Todėl visiškai logiška būtų, kad ir ES jūrinių reikalų administracinės institucijos su savo ištekliais būtų pritraukiamos į šį regioną. Be jokios abejonės, tai būtų ir didelis postūmis Klaipėdai, Rygai ar Talinui, tačiau kartu ir didelis iššūkis bei atsakomybė tapti ES jūriniu centru.
Kitas klausimų blokas, kuris reikalauja sprendimų visos ES lygiu, yra jūrininkų gerovė. Laikmečio iššūkiai verčia peržiūrėti šiuo metu galiojančius ES jūrinį sektorių reglamentuojančius teisės aktus. Būtina suvienodinti mokesčius visiems ES jūreiviams ir jūreivystės profesijų atstovams. Tuo pačiu supaprastinant esamą tvarką, reikia nustatyti vienodus standartus įsidarbinant visiems jūreiviams, nekreipiant dėmesio į laivo vėliavą arba jo registrą. Juolab, kad šiuo metu visame pasaulyje jaučiamas jūrinių profesijų stygius, todėl itin svarbu, kad ES piliečiams būtų leidžiama įsidarbinti be vėliavos arba įsidarbinančiojo šalies apribojimų. Taip pat, reikia standartizuoti ES teisės aktus dėl ES jūreivių įdarbinimo, leidžiant išimties tvarka įdarbinti bet kokį ES pilietį-jūreivį, bet kokioje ES šalyje ir be apribojimų.
Šiuo metu egzistuoja tvarka, kad, pavyzdžiui, Lietuvos įmonė, negali įdarbinti Latvijos jūreivio, siunčiant jo dirbti į Olandijos, Portugalijos ar bet kurios kitos ES šalies vėliavos laivą, nes teisės aktai numato, kad tik šalies rezidentas (šiuo atveju, Lietuvos rezidentas) gali būti įdarbinamas. Tokia tvarka ženkliai apriboja jūrinio sektoriaus diversifikaciją bei konkurencingumą ES šalyse, ribojamos ir jūreivių galimybės įsidarbinti, nėra laisvo ir vieningo ES rinkos mechanizmo.
Pakeitus šias tvarkas, tai leistų šalies verslui surinkti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą, įdarbinant ES piliečius jūriniuose projektuose, o jūreiviai neieškotų šešėlinės ekonomikos priemonių, bandant įvairias alternatyvias įsidarbinimo schemas. Jūrininkų mokami mokesčiai keliautų ne į laivo vėliavos valstybę, bet į tos valstybės, kurios piliečiais yra jūrininkai, biudžetą. Tai garantuotų didesnes socialines garantijas ir socialinę apsaugą dirbantiems jūrininkams. Sėkminga laivyba, jūrinio sektoriaus plėtra yra neįmanoma be svarbiausio elemento – profesionalaus jūrininko ekonominės ir socialinės gerovės.
Toliau vystant ES žaliąjį kursą, tampa itin aktualu ieškoti naujų jūrinio komplekso vystymosi krypčių. Viena iš tokių – žalioji jūrinė energetika. Tai yra perspektyvi sritis, į kurią pravartu sutelkti ES fondų investicijas ir nukreipti ES mokslo bei studijų potencialą. Vienu iš sėkmingų šios srities pavyzdžių gali tapti vėjo jėgainių parko kūrimas Baltijos jūros šelfe netoli Klaipėdos. Tokių projektų įgyvendinimas suteikia didelį stimulą viso regiono ekonomikai, skatina gerai apmokamų darbo vietų atsiradimą jūrinės inžinerijos, energetikos, logistikos ir laivybos srityse.
Akivaizdu, kad vien gerų norų vystyti tokio kalibro projektus nepakanka. Neužtenka ir investicijų telkimo. Būtinas nuoseklus pasirengimas, kurio metu turi būti parengti jūrinės energetikos specialistai, sukurta reikiama infrastruktūra, sudarytos palankios mokestinės sąlygos ir sukurta aiški bei efektyvi teisinė aplinka.
Vėjo jėgainių parko atsiradimas Klaipėdoje neabejotinai pakeltų miestą ir visą regioną į aukštesnį kokybinį, ekonominį ir akademinį lygmenį. Labai džiaugiuosi, kad sutelkus Klaipėdos jūrinės bendruomenės pastangas pavyko Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą sėkmingai integruoti į Vilniaus technikos universitetą. Tai sustiprina uostamiesčio aukštojo mokslo įstaigos akademinį ir mokslinį potencialą bei išplečia mokymo bazę.
Sutelktų ir stiprių mokslo pajėgų reikia jau dabar. Tam, kad būtume pasiruošę įgyvendinti didelius ekonominius projektus, o tuo pačiu dar labiau sustiprintume jūrinių profesijų prestižą, puoselėtume turtingas jūrinės tradicijas ir vykdytume prasmingas edukacines programas visuomenėje.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
