A. Lydeka. Rusijos valstybinė ideologija – putinizmas, rašizmas ar tiesiog terorizmas?

Jau daugiau kaip 100 dienų Ukrainoje tęsiasi kruvina agresija. Šis šimtadienis – pats liūdniausias laisvoje Europoje per pastaruosius 80 metų. Tuo metu, kai per 1 dieną Ukrainoje žūsta 2 vaikai, o sužalojama dvigubai daugiau, Rusijos marodieriai per tą pačią 1 dieną užgrobia 1 kilometrą nepriklausomos Ukrainos žemės. Šioje žemėje vyksta gėrio ir blogio kova – kova už mūsų visų laisvę.

Prireiks dar 21 dienos, kai į apyvartą visa apimtimi bus paleista moderni Vakarų ginkluotė. Tie patys Vakarai per 31 dieną priėmė šeštąjį sankcijų Rusijai paketą. Deja, pasigirsta balsų, kad Vakarai po 101 dienos ima pavargti…

Pavargti dar anksti, dar negalima, nes be Vakarų pagalbos (moralinės ir materialinės) Ukraina nelaimės, o ji kovoja ne tik už SAVO, bet ir už MŪSŲ laisvę.

UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ.

Atrodė, niekada nepasikartos siaubas, kuris ištiko žmoniją praėjusio šimtmečio viduryje. Manėme, kad dabar ieškosime, kaip sukurti geresnį gyvenimą, kovoti su klimato kaita ir kitais iššūkiais, o ne būsime priversti kariauti brutaliausiu būdu.

Daugiau kaip šimtą dienų šiandieninėje Europoje, Ukrainoje, naikinama visa, kas papuola: ne tik kariniai ar pramonės objektai, bet ir civiliai žmonės, vykdoma priverstinė piliečių deportacija, masiškai išvežami mažamečiai vaikai, užgrobtose teritorijose skubiai keičiami miestų ir gatvių pavadinimai… Vykdomas neabejotinas genocidas. Kaip atsitiko, kad Rusija mūsų akyse tapo teroristine fašistine valstybe, keliančia grėsmę civilizuotam pasauliui?

Deja, tokioje situacijoje atsidūrėme ne vakar ir ne prieš metus. Po Antrojo pasaulinio karo, nepraėjus nė 12 metų, 1956 metais raudonoji armija „išvaduotoja“ žiauriai numalšina Vengrijos sukilimą, lygiai po dar 12 metų rusų tankai sutraiško Prahos pavasarį. Kaip toj dainoj: „laisvės troškimas tas pats“…

Troškimas buvo gyvas ir broliams lenkams dar po 12 metų. Kaimyninėje Lenkijoje rusų tarybiniai okupantai trukdė kaip įmanydami, vis dėlto laisvės banga atsirito ir iki mūsų. Dar po beveik 12 metų Lietuvoje buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas už laisvę ir nepriklausomybę nuo rusiškojo pasaulio…

Žlugus Sovietų Sąjungai, visi žvelgė pro rožinius akinius: atrodė, jog Rusijoje demokratinės jėgos nugalėjo ir liberali demokratija nebeturi konkurentų. Dešimto dešimtmečio permainos Rusijoje pamažu skynėsi kelią, nors ir vangiai, užtat vyko reformos: bandyta pertvarkyti ūkį, radosi laisvesnis žodis, nuomonių įvairovė. Patikėjome, kad šviesa pasaulyje nugalėjo.

Ir štai to paties dešimto dešimtmečio pabaigoje į aukščiausią – prezidento – postą paskirtas iki tol mažai kam girdėtas KGB karininkas. Iš pradžių ir Vakarai nieko blogo nesitikėjo, juolab kad pirmieji putino žingsniai nei vidaus, nei užsienio politikoje neatrodė pavojingi.

Laikui bėgant, apie 2004–2005 metus, liberalios demokratijos, laisvojo žodžio Rusijos vidaus gyvenime ėmė pastebimai mažėti, autoritarinis režimas grįžo. Pirmieji signalai buvo akivaizdūs: keisti sprogdinimai, čečėniška banga, o Vakaruose niekas nereagavo. KGB papulkininkis, kurio reitingai Rusijoje žymiai paaugo, tapo svarbiu valdžios vyru ir pasaulyje, o FSB agentai, nors ir pagauti nusikaltimo vietoje, liko nenubausti, nes niekas nenorėjo gilintis, Vakarų lyderiai taip pat užmerkė akis. Dabar, iš laiko distancijos žvelgiant, visiškai akivaizdu, buvo užčiuoptos ir Vakarų lyderių silpnybės: imta papirkinėti tam tikrus politikus, žurnalistus, apžvalgininkus.

Pinigai, gauti už energijos išteklius, Rusijoje buvo ne tik grobiami savų, bet ir sumaniai investuojami užsienyje: futbolo klubai, renginiai, čempionatai, festivaliai ir panašiai, taip plačiai skleidžiant ir didinant Rusijos įtaką pasaulyje.

Nors Kremliaus režimo nebuvo galima laikyti demokratišku, bet putinas aukščiausiu lygiu dalyvavo ir kalbėjo Vokietijoje, Prancūzijoje. Plojo jam visi… Daugelis ekspertų dabar vienu balsu tvirtina, jog putiną vieningai reikėjo stabdyti po antrosios Čečėnijos bangos 2000 m., vis dėlto Kremliaus veikėjai Vakarus įtikino kitaip, šitaip ant dolerių ir eurų užaugindami Pabaisą. Vakarai tylėjo arba beveik tylėjo, kai 2008 m. buvo okupuota penktadalis Sakartvelo teritorijos, o savo ruožtu Kinija tyliai it metodiškai spaudė Taivaną.

2014 metais sekė Krymas, vėliau Donbasas. Ir vėl Vakarai reagavo nepakankamai. Rimtų sankcijų nebuvo, o jei ir buvo – juokingos, tiesiog neveikiančios. Dar viena parodija – „Nordstream“: kažką ribojam, kažką statom. Kartu reikėjo „išvalyti“ dujotiekius Ukrainoje nuo konkurencijos…

Prasidėjus Ukrainos karui, kai kurie Vakarų redaktoriai braukė žodį „karas“ ir rašė „krizė“. „Ukrainos krizė“ – iš esmės ir iš principo neteisinga formuluotė. Jeigu tai krizė, tai kas tą krizę sukūrė? Kuo čia dėta Ukraina? Krizė buvo kuriama iš Kremliaus, o vykdoma per savo marionetes Donbase, Luhanske, prieš tai – Kryme.

Verta paminėti dar vieną svarbią datą – 2013 m. lapkričio 21 d., kuomet tuometis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius, spaudžiamas Kremliaus, atsisakė pasirašyti ES asocijuotos narystės sutartį. Kyjive prasidėjo protestai. Krizė baigėsi po trijų mėnesių, kai V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją, o kitą dieną Ukrainos Parlamentas, teisėtai išrinktas tautos organas, balsavo už visišką prezidento nušalinimą.

Ukrainos parlamento vadovas Oleksandras Turčinovas pradėjo eiti prezidento pareigas, o 2014 metų vasarį iš Maidano veiksmas grįžo į Parlamentą ir prasidėjo normalūs politiniai procesai. Įvyko demokratiniai prezidento rinkimai – buvo išrinktas Petro Porošenka. Šalis pasirinko vakarietišką kursą.

Atrodė, kad pamažu, bet užtikrintai, viskas stoja į savo vietas ir belieka tik džiaugtis, kad padėtis gerėja. Džiaugėsi visi, tik ne Kremlius: putinas su savo artimiausia aplinka negalėjo leisti, kad laisva ir nepriklausoma Ukraina išsprūstų iš Rusijos įtakos sferos. Rusija įsiveržė į Donbasą…

Kodėl dabar?

Kol vyko Minsko procesas, buvo siekiama, kad Ukraina taptų disfunkcine valstybe. Buvo imituojamos derybos, o iš tikrųjų Ukraina toliau kryptingai naikinama. Maskva turėjo lūkestį – Ukrainą užvaldyti be karo. Ypatingas dėmesys buvo skirtas propagandai, o medijų kanalai, kurie stengėsi objektyviai nušviesti padėtį, buvo išvyti lauk, paskelbus juos užsienio agentais.

2019 m. prezidento rinkimus Ukrainoje laimėjo Volodymyras Zelenskis. Maskvoje manyta, kad Kremlius nesunkiai palenks į savo pusę patirties politikoje neturintį aktorių komiką. Buvo gausu iliuzijų, kad V. Zelenskis pakeis kursą ir užvaldyti Ukrainą galutinai pavyks, atvedant į valdžią Kremliaus statytinius. Bet V. Zelenskis pasirodė ne toks. Šaltas dušas 2021 m. vasarį – Ukrainos oligarchui, V. Putino krikšto dukros tėvui A. Medvedčukui skirtas namų areštas.

Maskva ne juokais išsigando, kad neliko prorusiškų jėgų. Viltis susitarti, kad į Ukrainos valdžią bus prastumti savi, galutinai žlugo. 2021 m. pabaigoje prasidėjo masinis Rusijos kariuomenės telkimas prie Ukrainos sienų ir beprecedentis Vakarų šantažas. Klasikinis rusiškas žaidimas – kas pirmas mirktels: Vakarai nemirktelėjo, Ukraina juo labiau.

JAV netikėtai palikus Afganistaną ir įsivaizduojant, kad NATO tapo silpna arba reikšmingai susilpnėjusi (o dar ir „Nordstream“ užbaigtas), Ukrainos teritorija buvo idėjiškai parengta šturmui. Taip viskas ir prasidėjo… Kremlius patikėjo, kad greitai ir lengvai laimės. Deja, taip pat galvojo ir Vakaruose.

Bet NE. Tos kelios valandos ar kelios paros – tai jau ketvirtas mėnuo… Ukraina neketina pasiduoti, o dabar ir Vakarai vieningai ir radikaliai pakeitė nuomonę. Džiugu, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys, Lenkija visada realiai suprato situaciją ir nuolat kvietė didžiąsias Vakarų valstybes adekvačiai vertinti Rusiją.

Arba gyventi – arba žūti

Dabar Ukrainoje vyksta žūtbūtinis mūšis ne tik už laisvą Ukrainą, bet ir už laisvą Europą, o gal net pasaulį. Reikia pripažinti naują realybę, kad niekas nesugebėjo demokratizuoti Rusijos, Rusija pati iš vidaus irgi nepajėgė to padaryti, o putinas iš autokrato virto tikru fašistu.

Vis dėlto Rusijos demokratizacija yra būtina, norint sukurti naują Europos ir pasaulio saugumo architektūrą. Visais atvejais būtina skubi Rusijos deputinizacija ir defašizacija, kaip Rusijos valstybinės ideologijos sunaikinimas, prieš tai užtikrinus visišką rusiškojo putino pasaulio izoliaciją… Ir tai ateis, nors ne savaime, nes putino Rusija supranta kalbą tik iš jėgos pozicijų. Europos Sąjunga ir NATO visomis jėgomis turi padėti Ukrainai, nes padėdami Ukrainai, padedame sau. Todėl dabar kito kelio nėra. Ukraina – tai ne teritorija, Ukraina yra atskira, suvereni valstybė. Ukrainiečiai nėra rusai.

Vieninga konsoliduota Ukraina visus nustebino, tokios krizės kaip karas akivaizdoje privaloma ir bendra vertybių konsolidacija. Reikia pripažinti, kad iki kruvino karo, daugelis iš mūsų klaidingai įsivaizdavome bei paprasčiausiai stokojome žinių apie ukrainiečių tautą, jos patriotizmą, kuris įgalino juos išlikti. O žinių trūko todėl, kad Rusijos valstybinė ideologija kalbėjo už Ukrainą ir tendencingai formavo klaidingą nuomonę.

Tik prieš keliolika metų apie Ukrainą pradėta kalbėti rimčiau. Euromaidanas iš naujo atskleidė Ukrainos jėgą ir politinį potencialą. Pilietinės visuomenės jėga išgelbėjo Ukrainą nuo sovietizacijos, susikūrė politinė kultūra, kuri yra artimesnė Europai, liberaliosios demokratijos šalims.

Karas žūtbūtinis: Ukraina vykdo viso pasaulio Misiją. Privalu nugalėti Rusijos rašizmą, putinizmą, terorizmą. Tai yra ne tik Ukrainos, ne tik Europos, bet ir viso Pasaulio laimėjimas, vadinasi, tai pergalė visiems!