A. Lydeka. Metropolite Inokentijau, padovanokite tikintiesiems Šv. Velykas – atsiskirkite nuo Maskvos!

Viskas. Pavojinga riba peržengta. Prieš pat katalikų Šv. Velykas Lietuvos stačiatikių dvasinis lyderis metropolitas Inokentijus atleido tris savo pavaldinius už žodžius apie Rusijos karą Ukrainoje. Atleido juos už nuomonę, kuri sutampa su tiesa. Atleido juos už tiesą. Atleidęs kunigus metropolitas Inokentijus stojo į melo pusę. Melo pusėn stojusi bažnyčia – jau nebe bažnyčia. Tai – propagandos patriarchatas.

Ar kovo viduryje Lietuvos stačiatikių bažnyčia, paskelbusi: „ryžtingai smerkiame Rusijos karą prieš Ukrainą“, irgi apsimelavo? Nieko nuostabaus, nes būti priklausomiems nuo putino ruporo Maskvos patriarcho Kirilo – tai ištisai meluoti. Meluoti sau ir kitiems. Meluoti ir meluoti.

Baisu ir pagalvoti, kad ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje pasmerkdamas agresiją gali sulaukti susidorojimo. Net Ukrainos stačiatikiai, priklausantys Maskvos patriarchatui, atrodo principingesni, nes ne tik smerkia Rusijos ortodoksų bažnyčios vadovą Kirilą, bet ir reikalauja jam tarptautinio tribunolo.

Į Maskvos patriarchato politinį vaidmenį balandžio 7 d. sureagavo ir Europos Parlamentas. Rezoliucijoje dėl „didėjančių represijų Rusijoje, įskaitant Aleksejaus Navalno bylą“, Europos Parlamentas pasmerkė „Maskvos patriarcho Kirilo, Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovo, vaidmenį teikiant teologinę priedangą Rusijos agresijai prieš Ukrainą“. Taip pat rezoliucija pagyrė „drąsą 300 Rusijos stačiatikių bažnyčios kunigų, pasirašiusių agresiją smerkiantį laišką ir išreiškusių savo sielvartą dėl Ukrainos žmonių išbandymų, raginančių baigti karą“.

Laikas išgirsti, kam skambina varpai, metropolite Inokentijau. Jūs nebeturite pasirinkimo – privalote atsiskirti nuo Maskvos. Jums liko du pasirinkimo variantai – atsiskirti greitai arba labai greitai. Užteks karą smerkiančių žodžių ir griežtų pareiškimų, jeigu jie prieštarauja jūsų veiksmams. Dabar vienus netinkamus veiksmus gali ištaisyti tik kiti veiksmai – sąžiningi ir teisingi.

Įtakingas teologas, pofesorius Cyrilas Hovorunas teigia, kad „Lietuvai yra visos prielaidos – teologinės ir juridinės, kad jos ortodoksų bendruomenė galėtų palikti Maskvos patriarchatą“ (Bernardinai.lt). Vadinasi, jokie pasiteisinimai nebeturi reikšmės – kaip ir kalbos apie Lietuvos stačiatikių „didesnę nepriklausomybę“ nuo Maskvos. Nepriklausomybė turi būti ne didesnė, o absoliuti.

Manau, pradėti traukyti ryšius su Kremliaus karo trubadūru būtų optimalu dar šią savaitę, kad apie 3 tūkst. Lietuvos stačiatikių parapijiečių balandžio 24–ąją galėtų švęsti Prisikėlimą nepriklausomai nuo propagandą transliuojančio religinio lyderio. Nelaukite Šv. Kalėdų, metropolite Inokentijau. Atsisveikinkite su Maskva dabar – arba dabar.

Nebijokite! Lietuvos tikinčiųjų bendruomenę priglaus Konstantinopolio visuotinis patriarchatas. Galimas ir kitas variantas – 2018 metais įsiteisėjusi atskira Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Juk su Ukrainos tikinčiųjų tradicija mus sieja ir istorija, kai Kyjivas buvo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek Abiejų Tautų Respublikos dalis. Pasikeitus religinei valdžiai galbūt į sielovados pareigas galės grįžti ir atleistieji stačiatikių kunigai.

Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, valstybė atskirta nuo bažnyčios. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bažnyčia gali veikti prieš valstybę. Negali. Priklausomybė nuo Maskvos patriarchato – tai Lietuvos išdavystė. Tikiu, kad dori šalies parapijiečiai nenori būti putino agentais per hierarchinę priklausomybę ir Dievo žodį.

Todėl, Metropolite Inokentijau ir kiti ortodoksai, padovanokite sau ir kitiems tikras Šv. Velykas, padovanokite nesumeluotą Prisikėlimo džiaugsmą.