A. Lydeka. Kad kultūra neliktų antrame plane

Seimo Kultūros komiteto posėdis neseniai „sumušė“ visus žiūrimumo rekordus. Bet ir vėl – tik dėl antro plano… Iškart pasipylė juokeliai apie išskirtinį dėmesį kultūrai ir jos „globėjams“. Rodos, Kultūros komitetas pakartojo praėjusios kadencijos „šlovę“ garsiu startu. Gal ir gerai. Bet ar tikrai?

Greta turizmo, kultūros sektorius yra labiausiai nukentėjęs nuo pandemijos. Karantinas pažabojo ne tik muziejus, bibliotekas, galerijas, bet ir individualiai kuriančius menininkus, kurių teisinis statusas dažnai nėra lygiavertis UAB’ų gaunamai paramai. Tai svarbus, bet tikrai ne vienintelis klausimas naujos kadencijos kultūros komitete.

Pagalba kultūros žmonėms, nepriklausomai, ar tai – valstybės muziejai, kolektyvai, ar kūrėjai bei renginių organizatoriai, šiemet buvo dar blogesnė nei pagalba verslui. Negana to, atėjus atrajai bangai jis vėl patyrė daug nemotyvuotų draudimų. Kuomet nutarta, kad, pavyzdžiui, meno galerija yra pavojingiau nei maisto prekių parduotuvė.

O juk mes kiekvienas esame nuolatiniai kultūros vartotojai. Taip, vieni –  klasikinės,  profesionalios, kiti – labiau kasdienės, ar ne mažiau svarbios – tautinės. Tačiau retas gyvename be kasdienio prislietimo prie muzikos (klausotės radijo?), teksto (ne tik „scrollinate“, bet ir skaitote knygas, žurnalus, laikraščius?), vaizdo (ar nežiūrite kino?). Seime išleisti įstatymai veikia visas šias sritis: jų (de)reguliavimo modelius, finansavimo instrumentus ir kitus, galbūt eiliniam vartotojui nuobodžius, bet svarbius aspektus.

Kultūros komiteto kompetencijoje yra ir visuomeninio transliuotojo teisinis reglamentavimas, visuomenės informavimo sritis (dezinformacijos ir propagandos klausimai, reklamos teisinis reglamentavimas, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų priežiūra, duomenų apsaugos žiniasklaidoje klausimai), nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Stebint paskutinio laikotarpio tendencijas, išryškėjo, kad Lietuvos gyventojai nėra pakankamai kritiški gaunamai informacijai, tad tai tikrai neaplenks Kultūros komiteto darbotvarkės.

Iš ekonominės perspektyvos kultūra turi potencialą kurti sinergijos ryšius su kitomis sritimis. Kultūros sektoriaus apyvarta sudaro maždaug apie 1 proc. šalies ekonomikos, o pridėtinė vertė beveik 2 proc. Tad prielaidų ieškoti naujų galimybių tikrai yra. Už ekonominę naudą, kur kas svarbesnis ir kitas aspektas: kultūrinėse veiklose dalyvaujantys žmonės labiau pasitiki vienas kitu, bei bendrai didina socialinį kapitalą. Ši niša, mano nuomone, nėra pakankamai išnaudota.

Tyrimai rodo, jog „per brangūs bilietai į teatrą“ nėra ta aplinkybė, dėl kurios nevartojama kultūra. Dažniau tai tiesiog apatija. Esu įsitikinęs: jei kultūrai būtų skirta tiek viešo demėsio, kiek vaizdui „pasižymėjusio“ Gargždų krašto veikėjo kompiuteryje, ji netruktų  iškilti į pirmą planą, o ne tik retkarčiais sušmėžuoti antraeiliame vaidmenyje.