A. Lydeka. Deficitas didėja, ES parama mažėja: kaip savo europinę brandą pasitiks Lietuva?

Lietuvoje aptariant kitų metų valstybės biudžetą, daugelio dėmesys įprastai krypsta į pensijas, atlyginimus, kelius ir, be abejo, gynybą. Skaičiuojame, kiek uždirbs mokytojas, kiek padidės pensija, kokią dalį skirsime krašto apsaugai, kiek valstybė turės pasiskolinti.

Tačiau skaičiuodami turėtume prisiminti, jog kas septintas Lietuvos biudžeto euras ateina iš Europos. Kas nutiks Lietuvai, kai ši pinigų banga atslūgs?

Kas septintas euras – europinis

2027 metų biudžeto projekte Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų suma sudarys 3,2 mlrd. eurų. Pridėjus 302 mln. eurų nacionalinio bendrojo finansavimo, suma viršija 3,5 mlrd. eurų. Be ES lėšų bei Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės paskolos, Lietuvis pajamos kitais siektų 18,9 mlrd. eurų.

ES paramos kaip atskiros pajamų eilutės suma mažesnė tik už numatomas pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių įplaukas. PVM kitąmet tikimasi surinkti apie 8,3 mlrd. eurų, GPM – 4,36 mlrd. eurų. Europinis finansavimas numatomas didesnis už planuojamas akcizų ar pelno mokesčio pajamas.

Nors valstybės biudžeto septintadalį sudaro europinės lėšos, Lietuva kitais metais vis tiek išleis daugiau nei gauna paramos ar pati uždirba: išlaidos pajamas viršys maždaug 5,7 mlrd. eurų deficitas sudarys 3,8 proc. BVP ir viršys įprastą ES fiskalinėmis taisyklėmis (Mastrichto kriterijais) nustatytą 3 proc. ribą. Valdžios sektoriaus skola turėtų pasiekti 48,2 proc. BVP.

Krašto apsaugos finansavimas kartu su Gynybos fondu sieks apie 4,8 mlrd. eurų, arba 5 proc. BVP. Lietuvai pritaikyta europinių fiskalinių taisyklių išlyga leidžia dalį didesnių gynybos išlaidų vertinti lanksčiau, tačiau ji nepanaikina skolinimosi kainos ir ilgalaikio skolos augimo.

Todėl mažėjantis europinis finansavimas nėra vien techninė problema. Jeigu norėtume išlaikyti tokį patį investicijų lygį, atsiradusią spragą turėtume užpildyti surinkdami daugiau nacionalinių pajamų, daugiau skolindamiesi arba mažindami išlaidas.

Tai jau prasideda: ES parama mažėja

Didžiausia europinių ir tarptautinės paramos lėšų dalis – beveik 868 mln. eurų – numatoma Žemės ūkio ministerijos administruojamoms programoms. Susisiekimo ministerijos srityje planuojama daugiau kaip 508 mln. eurų, Energetikos ministerijos – apie 443 mln. eurų, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos – beveik 271 mln. eurų ir taip toliau.

Už šių skaičių slypi ne abstraktūs Briuselio pinigai, o konkretūs Lietuvos sprendimai: žemės ūkio parama, energetikos infrastruktūra, viešojo transporto atnaujinimas, savivaldybių projektai, mokyklų ir gydymo įstaigų modernizavimas, verslo investicijos, užimtumo programos ir regionų plėtra.

Net keliams, kurių finansavimas 2027 metais sieks 749,3 mln. eurų, numatyta 72,6 mln. eurų ES paramos. Tiesa, ši suma gerokai mažesnė nei 2026 metais, kai keliams skirta 200 mln. eurų, todėl trūkstamą dalį teks kompensuoti nacionalinėmis lėšomis.

Kelių finansavimo pavyzdys parodo svarbiausią artėjančių metų problemą. Europiniai pinigai nedings staiga. Tačiau jų mažėjimas jau prasideda.

2027-ieji bus paskutiniai dabartinės 2021–2027 metų ES finansinės perspektyvos metai. Lietuvos biudžete dar bus matomas didelis europinių investicijų srautas, tačiau vėlesnių metų projekcijos rodo visiškai kitą padėtį.

2027 metais ES ir kitos tarptautinės paramos lėšos turėtų siekti apie 3,21 mlrd. eurų. 2028 metais – jau apie 2,25 mlrd. eurų, o 2029 metais – vos apie 1,41 mlrd. eurų.

Taigi per dvejus metus biudžeto projekte numatomas sumažėjimas siekia apie 1,8 mlrd. eurų – daugiau kaip pusę 2027 metų lygio.

Žinoma, tai dar nėra galutinis atsakymas, kiek europinių lėšų Lietuva iš tikrųjų gaus 2028 ar 2029 metais. Europos Sąjunga tebesidera dėl naujos 2028–2034 metų finansinės programos, o derybų rezultatai gali pakeisti dabartines projekcijas. Be to, skirtingų finansinių laikotarpių projektai persidengia: dalis ankstesnės programos lėšų išmokama jau prasidėjus naujai programai.

Tačiau pati kryptis nekelia abejonių. Dabartinis europinio finansavimo ciklas baigiasi, Ekonomikos gaivinimo plano etapas traukiasi, o dėl naujojo biudžeto konkuruos gerokai daugiau prioritetų – nuo gynybos ir Ukrainos iki Europos pramonės, energetikos ir technologijų.

Todėl pagrindinis klausimas Lietuvai yra jau ne vien tai, kiek pinigų gausime kitais metais. Svarbiau – ar esame pasirengę metams, kai jų gausime gerokai mažiau.

Europa turi daugiau tikslų negu pinigų

Europos Komisija 2028–2034 metų laikotarpiui pasiūlė beveik 2 trln. eurų biudžetą to meto kainomis, arba apie 1,76 trln. eurų 2025 metų kainomis. Tačiau 2026 metų spalį ES Tarybai pirmininkaujanti Airija pasiūlė Komisijos numatytą sumą sumažinti 8 procentais – iki maždaug 1,62 trln. eurų 2025 metų kainomis.

Kad ir kurių metų kainomis vertinsi, Europa vis tiek turi daugiau tikslų negu pinigų. Todėl kiekvienas papildomas prioritetas reiškia vieną iš trijų sprendimų: didesnes valstybių įmokas, naujus europinius pajamų šaltinius arba mažiau pinigų kitoms sritims. Ketvirto kelio nėra.

Vokietija, Nyderlandai, Švedija, Danija, Austrija ir Suomija sumoka į ES biudžetą daugiau, negu susigrąžina, todėl reikalauja biudžetą mažinti šimtais milijardų eurų.

Jų argumentas racionalus. Nacionaliniai biudžetai patiria spaudimą, gynybos išlaidos auga, o visuomenės nenori naujų mokesčių. Todėl, jų požiūriu, ES turėtų ne prašyti vis daugiau pinigų, o aiškiau pasirinkti prioritetus.

Tai nereiškia, kad šios valstybės siekia silpnesnės Europos. Jos norėtų daugiau lėšų nukreipti gynybai, inovacijoms, konkurencingumui ir migracijos valdymui, tačiau dalį jų siūlo rasti mažinant arba pertvarkant tradicinį finansavimą žemės ūkiui ir ekonomiškai silpnesniems regionams.

Kitoje pusėje – vadinamieji sanglaudos draugai. Ispanija, Italija, Portugalija, Lenkija, Graikija, Rumunija ir kitos valstybės reikalauja, kad naujieji Europos prioritetai nebūtų finansuojami senųjų sąskaita.

Jų logika taip pat suprantama: Europa negali kalbėti apie vienybę, jeigu ekonominis atotrūkis tarp jos regionų vėl pradės didėti. Gynyba ir konkurencingumas yra būtini, tačiau jie neturėtų būti finansuojami atsisakant europinio pažado stiprinti bendrąją rinką visose valstybėse.

Derybose išsiskiria ne „taupių“ ir „išlaidžių“ valstybių ketinimai – tai ginčas tarp dviejų skirtingų požiūrių į Europą. Vienos sako: pirmiausia pasirinkime, kas svarbiausia. Kitas atsako: viskas svarbu, todėl turime skirti daugiau bendrų išteklių.

Žvelgiant į Lietuvos finansinį balansą, mums neabejotinai naudingesnis didesnis ES biudžetas. Esame grynoji lėšų gavėja, todėl didesnis bendras finansavimas reiškia didesnes galimybes mūsų valstybei.

Tačiau šiandien nebegalime apsiriboti reikalavimu duoti daugiau. Lietuvos interesą sudaro bent keturi elementai: pakankamas bendras ES biudžeto dydis, išsaugota sanglaudos politika, sąžiningas žemės ūkio finansavimas ir atskiras rytinio ES pasienio statusas.

Valstybė, besiribojanti su Rusija ir Baltarusija, patiria tokių išlaidų ir praranda ekonominių galimybių, kurių nebūna Vakarų ar Pietų Europos šalyse. Mums reikia daugiau investuoti į sienų apsaugą, karinį mobilumą, energetinį atsparumą, civilinę saugą, transporto infrastruktūrą, kovą su hibridinėmis grėsmėmis.

Rytinė ES siena nėra vien Lietuvos siena. Todėl ir jos apsauga negali būti finansuojama tik Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Tai turėtų būti pagrindinis mūsų argumentas ir vienas svarbiausių prioritetų derybose.

Kaip savo brandą sutiks Europoje praturtėjusi Lietuva

Diskutuojant apie būsimą biudžetą verta prisiminti, kokio masto pokytį europinis finansavimas jau sukūrė Lietuvoje.

Nuo įstojimo į ES 2004 metais iki 2025 metų pabaigos Lietuvai priskirtos ES biudžeto išlaidos siekė apie 35,6 mlrd. eurų. Per tą patį laikotarpį Lietuva į bendrą biudžetą sumokėjo maždaug 9,3 mlrd. eurų.

Skirtumas – 26,3 mlrd. eurų Lietuvos naudai. Tai reiškia, kad už kiekvieną sumokėtą eurą gavome beveik keturis.

Padalijus šį grynąjį balansą iš dabartinio Lietuvos gyventojų skaičiaus, susidarytų daugiau kaip 9 tūkst. eurų vienam gyventojui. Lėšos virto keliais, energetikos jungtimis, ligoninėmis ir jų įranga, verslo investicijomis, modernesniais ūkiais ir t.t.

Be to, šis balansas neapima bendrosios rinkos, eksporto galimybių, užsienio investicijų, laisvo žmonių judėjimo ir politinio stabilumo. 26,3 mlrd. eurų yra tik ta narystės naudos dalis, kurią lengviausia suskaičiuoti.

Tačiau būtent sėkminga Lietuvos ekonominė pažanga reiškia, kad ateityje teisė į paramą mažės, o mūsų įmokos didės. Tai natūrali narystės brandos kaina.

Todėl būsimos derybos bus ne vien apie tai, kiek Lietuva dar gali gauti. Jos bus apie tai, ar sugebėsime įrodyti, kad investuoti į Lietuvos saugumą, infrastruktūrą ir atsparumą vis dar apsimoka visai Europai.

Ir tai jau bus ne buhalterijos, o politinės brandos egzaminas.