A. Kazlauskas. Trūksta ne pinigų. Trūksta politinės drąsos

Iš visų ES šalių, Lietuvos ekonomika šiemet smuko bene mažiausiai. Covid-19 visuomenėje neišplito tiek, kiek galėjo, ūkis smuko „tik“ apie 4 proc, biudžeto pajamos – tik apie 3 proc. Dukart valio.

Kodėl tik dukart?

Nes, kaip jau rašiau prieš mėnesį, nesu įsitikinęs, kad ši valdžia atsispirs pagundai pandemijos dingstimi „taškyti“ pasiskolintus pinigus į kairę ir į dešinę.

Jau matyti, kad valstybės biudžeto išlaidos auga kaip ant mielių – pirmąjį pusmetį išaugo 25%. Išlaidoms augant tokiais tempais beveik neišvengiama to pasekmė – didesni mokesčiai. Prisiminkime mūsų kairiųjų valdančiųjų užsidegimą didinti mokesčių „progresyvumą“. Nepamirškime ir su paskutine krize susijusių mokesčių padidinimo (kurie taip ir išliko net atsigavus po krizės; perfrazuojant Prezidento Ronaldo Reagano pasakymą, matyt „nėra tokio amžino dalyko, kaip laikinas mokesčių padidinimas“).

Galime būti taip pat tikri, kad bet kokie mokesčiai, kurių apimtis būtų pakankama didėjančiam biudžeto deficitui padengti smogs ne kokiems nors mistiniams „turčiams“, plaukiojantiems savo jachtose. Mokesčių didinimai neišvengiamai smogs tai mūsų sunkiai besiformuojančiai vidurinei klasei – tiems, kurie sudėtingomis sąlygomis stengiasi išsiversti be visokiausios šalpos ir paramos, ir pakankamai uždirbti, kad galėtų išlaikyti ne tik save ir savo šeimas, bet ir valstybę – valstybę, kuri turėtų būti jų pusėje, kuri turėtų juos skatinti ir palaikyti, ir žiūrėti į juos su pagarba, o ne kaip į karvę, kurią iki paskutinio lašo galima išmelžti.

Deja, taškymasis, atrodo, artimiausiam laikotarpiui užprogramuotas, nebent apklausos klysta ir stebuklingai spalio mėnesį išsirinktume finansiškai drausmingą Seimo daugumą. Tokiu atveju galbūt vietoje standartinio mokesčių didinimo galima būtų pasiūlyti tokį neįtikėtinai keistą ir dar niekados Lietuvoje nuosekliai nebandytą žingsnį: įsivertinti, ar tikrai reikalinga tokia klerkų armija, kokia šiuo metu išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų?

Privačios įmonės personalo kaštus ir reikalingumą peržiūri nuolat. Nematau pagrindo, kodėl ministerijos ir kitos valstybės įstaigos neturėtų laikas nuo laiko padaryti tą patį. O kada jos paskutinįsyk buvo nuosekliai priverstos tai padaryti?

Dedu galvą, kad valstybės 13 mlrd. eurų biudžete nemenkų santaupų tokiu būdu tikrai atrastume. Jas galima būtų panaudoti ir žmonėms, ir ekonomikai pagelbėti, neįkeičiant mūsų vaikų ir šalies finansinės ateities gerovės. Taip, kai kurie tarnautojai laikinai taptų bedarbiais. Niekam tai nesmagu. Tačiau personalo, kuris neprideda pakankamai vertės išlaikymas ilgainiui sekina ir juos, kaip žmones, ir ekonomiką, ir valdžią iš kurios tikimės racionalaus lėšų panaudojimo efektyviai vykdant savo funkcijas.

Pinigų, gerbiamieji, yra. Mums trūksta ne pinigų, o politinės drąsos. Ar kas nors iš kandidatų pasiruošęs tokią drąsą parodyti? Ar patogiau vietoje taupios ir veiksmingos valstybės turėti išpampusią biurokratiją su menkom algom, kurios niekados nepritrauks geriausių žmonių?

Ar patogiau vietoje sunkių sprendimų šią naštą perkelti ant Lietuvos vidutiniosios klasės kupros, ją melžiant ir lygiagrečiai nesuteikiant kokybiškų paslaugų? Kiek, Jūsų manymu, ji dar pasiruošusi ištverti? Ir kokiu būdu tai turi motyvuoti mūsų šalies žmones ir šeimas kurti savo ateitį čia?