A. Kazlauskas. Post-karantininė grėsmė, apie kurią valdžia kalbėti nenori

Audrius Kazlauskas

Amerikoje atlikta studija parodė, kad žmonės loterijose laimėję stambias pinigų sumas po kelerių metų dažnai turi daugiau finansinių problemų, nei turėjo prieš tai. Kaip manote, kodėl taip yra?

Kol tai galima daryti pigiai – skolintis už mažas palūkanas, gauti subsidijų iš vienų ar kitų šaltinių ar šalių, suvokiame, kad visi: ir žmonės, ir valdžios, linkę daryti tą patį – „pasitaškyti“. Užuot gautus pinigus protingai investavę, lengvai pasiduodame pagundai išteklius išleisti visokiausiems ilgainiui neproduktyviems, netvariems dalykams.

Vėliau už tai gauname sąskaitą. Ir tada paaiškėja tokios politikos tikroji kaina. Netvarūs įsipareigojimai, kurių nebeįmanoma ištesėti, kuriuos pačiu nepatogiausiu metu tenka mažinti. Pinigai, kurie galėjo būti panaudoti investicijoms į ateitį užuot išeikvojus projektams, kurių grąža menka arba kurie tik didina sąnaudas. Apsnūdę politikai, kurie kiekvieną problemą sprendžia užmėtydami ją pinigais. Ir vis pasyvesni, nuo politikų dosnumo priklausomi žmonės, pripratinti, kad už juos viską padarys kiti.

Pamiršę, kad gerovė nėra bedugnis pinigų puodas, iš kurio galima semtis ir semtis. Ir kad gerovė nesukuriama įsakymais iš viršaus. Penkiasdešimt metų turėjome tokią policinę valstybę, bandžiusią kurti gerovę skirstant pinigus ir įsakymus iš viršaus ir baudusią tuos, kurie bandė veikti savarankiškai. Žinome, kuo tai baigiasi. Nekartokime šitos klaidos.

Gerovė nėra valdžios dovana. Gerovę sukuria laisvos šalies laisvi piliečiai, kurdami vertingus dalykus, dirbdami, protingai investuodami tai, ką turi, ir gaudami iš to grąžą.

Partijų ir politikų, žadančių „pasitaškyti“, apstu – ypač prieš rinkimus. Bet sutikite: „taškytis“ nėra tvaru. Girtaujant gali būti labai linksma, bet... Tai laikinas džiaugsmas ir linksmybės. Išsiblaivius kitą dieną labai skauda galvą. Aš nenorėčiau, kad tokios pagirios ištiktų mūsų šalį.

Krizių buvo ir bus. Joms turime pasiruošti tapdami ne policine valstybe, ne pašalpinių valstybe, o piliečių valstybe. Valstybe su galimybėmis gerai uždirbti ir susitaupyti, kad nesklandumams būtume pasiruošę iš anksto – tiek kiekvienas asmeniškai, tiek ir valstybė.

Esu vienas tų, kurie nusprendė neieškoti gerovės svetur. Su žmona ir tėvais Pakruojyje įkūrėme šeimos medicinos kliniką, kuri šiandien sėkmingai aptarnauja per 2800 pacientų. Tokių, kaip mes yra ir daugiau. Bet kliūčių daug. Daugybė jų – nereikalingos ir sunkiai pateisinamos. Mums ir mus palaikantiems užsispyrimo nepritrūko. Bet įsivaizduoju daugybę žmonių, kuriuos tai, ką parėjome mes, tikrai atgrasintų.

Ar mes to norime? Ar mes norime būti valstybė, kuri, užuot skatinusi žmonių iniciatyvumą ir verslumą, jį visokiausiais būdais varžo ir žlugdo? Ar tai yra šalis, turinti perspektyvą?

Tam, kad nereikėtų tos išsvajotos ir politikų žadamos gerovės ieškoti svetur, mes ir mūsų vaikai privalome turėti maksimalias galimybes čia. Tam, kad galėtume sėkmingai kurti vertę, valstybė turi ne trukdyti, bet palaikyti kiekvieno žmogaus iniciatyvumą. Turi, remiantis subsidiarumo principu, suteikti mūsų bendruomenėms tikrą savivaldą. Turi įgalinti mus, šios laisvos šalies laisvus piliečius, patiems spręsti kuo daugiau problemų savo gyvenamosiose vietovėse, nelaukiant ir neprimetant „vieno dydžio“įsakymų iš viršaus. Valstybė turi ne užversti mokesčiais, instrukcijomis ir biurokratija, o padėti kiekvienam susikurti savarankišką verslą. Ne duoti žuvį, o leisti žvejoti... Ir tos žuvies paskui neatimti.

Kiekvienoje Lietuvos vietovėje privalome turėti tas esmines paslaugas, kurios reikalingos kaip investicijos į žmogų, jo dabartį ir ateitį – kokybišką švietimą, kokybišką sveikatos priežiūrą. Būtina protingai naudotis tuo, ką turime ir gauname... Ir patys prie to savo idėjomis ir darbu prisidėti. Kitaip tariant, turime kurti vertę. Tai geriausias būdas pritraukti pasaulio investuotojų dėmesį bei tas produktyvias investicijas, iš kurių bus galima ir didinti algas, ir kurti darbo vietas, ir steigti įmones, ir plėsti jas bei turėti kitas galimybes.

Todėl mums reikia valstybės, kuri ne apsunkina, o mus skatina ir palaiko. Maksimalių galimybių valstybės. Vienos Lietuvos, kurioje gera gyventi ne tik mūsų didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Ne dviejų, kurias skiria vystymosi ir nelygių galimybių praraja. Vienos Lietuvos, nesiskiriančios viešų paslaugų kokybe, ypač švietimo ir sveikatos priežiūros srityje. Kokybiškos mokyklos ir švietimas – tai svarbiausia investicija į mūsų ateitį. Ir Lietuvos, kurioje gerbiama kiekvieno žmogaus asmenybė, darbas ir siekiai. Kurioje nėra „lygesnių už kitus“, kurioje visi turi tokias pat galimybes ir teises.