fbpx

A. Gaidys. Lietuvos sporto dilema – „skolintis“ iš užsienio ar investuoti į savo talentus

Andrius Gaidys

Komentaras pirmą kartą skelbtas www.lrt.lt portale – skaityti čia

 

Europos dailiojo čiuožimo čempionate Estijoje sužibėję šokėjai ant ledo Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius dar kartą priminė prezidento Gitano Nausėdos priimtą sprendimą nesuteikti pilietybės išimties tvarka amerikietei A. Reed. Dėl šio sprendimo sugriuvo Lietuvos dailiojo čiuožimo sportininkų galimybė dalyvauti šių metų Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse.

Suprantama, jog išimties tvarka suteikiant pilietybę vienam užsienio sportininkui, yra sukuriamas precedentas tokių atvejų skaičiui augti, tačiau, problema yra kur kas kompleksiškesnė ir šiai temai reikalinga platesnė diskusija.

Nereikia būti ekspertu, kad suprastum, jog Lietuva patiria rimtus iššūkius ugdant aukšto meistriškumo sportininkus ir tai liečia ne tik dailiojo čiuožimo sportą. Sporto bendruomenė nusivylusi šalies sportą ištikusia krize, kurios keliamos problemos vis bandomos kompensuoti tuščiais pažadais.

Nuosmukis prasidėjo dar 2017 m., po įvykdytos sporto reformos, kuomet buvo panaikintas Kūno kultūros ir sporto departamentas bei išformuotas Lietuvos olimpinis sporto centras, anksčiau funkcionavęs kaip sportininkų ir olimpiečių rengimo centras. Nelikus jo, matome akivaizdžius padarinius: Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse iškovotu medaliu džiaugėsi tik viena sportininkė – Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

Šią situaciją blogina ir tokie veiksniai, kaip kompetentingų trenerių trūkumas, augantis trenerių amžiaus vidurkis bei nepatrauklios sąlygos jauniems, perspektyviems treneriams ateiti dirbti į biudžetines sporto įstaigas. Didelę reikšmę turi ir valstybinis finansavimas, kuris padalijamas sporto šakų federacijomis pagal šabloninius, visų sporto šakų specifikų neatitinkančius, kriterijus.

Esamos sporto infrastuktūros neužtenka aprūpinti visoms sporto šakoms bei visiems sportininkams, o didžioji jos dalis dar mena sovietmetį. Daugumai sporto objektų reikalinga renovacija, nes sąlygos treniruotėms yra tiesiog netinkamos.

Turbūt ne kartą televizijos reportažuose yra tekę matyti olimpiečius, besitreniruojančius sporto salėse ar bazėse, kuriose šaltuoju metų laiku temperatūra siekia vos + 12 ℃. Taip, iki šiol mes galėjome tokiomis sąlygomis ruoštis ir laimėti medalius, bet atėjo metas, kai tai nebėra priimtina ir patrauklu šiuolaikiniam jaunimui. Taigi, dėl to nukenčia ne tik aukšto meistriškumo sportas, bet ir mūsų šalies sporto ateitis.

Lietuvos sportui reikia daugiau tokių sėkmės istorijų, kaip plaukikės Rūtos Meilutytės, Lietuvos vyrų rankinio rinktinės, disko metiko Martyno Aleknos, tapusiu pasaulio jaunimo čempionu ar penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės.

Jei politikai pasiryš priimti reikiamus sprendimus ir bus sudarytos geresnės sąlygos mūsų šalies sportininkams, tokios gerosios patirtys bei atnaujinta sporto aplinka įkvėps jaunąją kartą užsiimti sportu ir garsinti Lietuvos vardą.

Taigi, Lietuvos sportui verkiant reikia pokyčių gerinant susidariusią situaciją tam, kad galėtumėme džiaugtis savo ugdomais talentais, o ne „skolintis“ juos iš užsienio.