A. Balnionienė. Regionų fronte – blogos prognozės. Linkiu, kad neišsipildytų

Mūsų šalyje taip jau yra, kad tautiečiai labiau mėgsta kalbėti apie tai, kas yra blogai ir negatyvu, o dar labiau – prognozuoti. Įdomu ir tai, kad bent jau pastaraisiais metais tos pilkos ir juodos prognozės pildosi gerokai dažniau už visas rožines vizijas ir svajones. Todėl ne vienas tautietis ilgainiui gali būti vertinamas kaip visai neblogas ateities pranašas. Ypač – regionuose.

Aš į tokį titulą nepretenduoju: man, kaip savivaldos atstovei, labai norėtųsi, kad blogų pranašysčių ir prognozių būtų kuo mažiau. Arba – jos nesipildytų. Deja, regionuose jos nesipildo labai retai. Ne todėl, kad centrinė valdžia nevykdo jokių pokyčių. Atvirkščiai, – pokyčiai vyksta ir jie taip suvaržė merų, savivaldybių administracijų, vietos politikų rankas, kad vietos savivalda neišgali priimti daugelio sprendimų dėl savoje teritorijoje esančio turto, finansų, mokesčių ir kitais klausimais. Tad regionuose gyvenantys žmonės skęsta daugybėje problemų.

Mes jau žinome, kur veda regionų problemos: Lietuva pradeda panėšėti į kai kuriuos kaimynus, kurių teritorijose gyvena dvi – turtinga didmiesčių ir galo su galu nesudurianti mažesnių miestelių – visuomenės. Ir iš esmės tai jau net nebe teorinė prognozė: štai tą patį darbą atliekančius specialistus šiose dviejose visuomenėse skiria didesnė nei 300 eurų vidutinio atlyginimo praraja. Pabrėžiu – už tą patį darbą.

Todėl natūralu, kad regionų specialistai bėga į sostinę arba – į užsienį. Negalintys to padaryti dažnai ir imasi smurto, nukreipto į save: besaikio alkoholio, nesirūpinimo sveikata, savižudybių…

O ką sako centrinė valdžia apie regioninę politiką? Viskas vyksta. Tik – kokiu būdu, kaip ir kur? Kaip regionų atstovė atsakysiu: tai vyksta tuščiomis deklaracijomis, mėginant pritaikyti tuos pačius valdymo metodus visiems.

Taip problemos nesprendžiamos, bet regime labai įdomių centrinės valdžios koordinuojamų „performansų“: štai sėdi niekada šalies regionuose nesilankęs sostinės kabineto specialistas ir bando pamatuoti kurorto, didmiesčio ar kaimiškos vietovės rūpesčius visai Lietuvai. Nors suprasti, kad tai, kas tinka Palangai, netiks nei Biržams, nei Kaunui, daug proto nereikia. Net nereikia būti labai aukšto lygio specialistu ir baigti didelių mokslų.

Labai norėčiau šalin vyti mintį, kad po visais šiais regionų „centralizacijos“ procesais slypi kažkas daugiau, bet ji labai įtikinamai pagrindžia esamą situaciją ir atsako į visus klausimus. Pavyzdžiui, kad ir tokį – kodėl visos darbo vietos, mokymosi ir mokslo centrai yra Vilniuje? Arba – kodėl žemės tvarkymo, darbo vietų klausimų negali spręsti pati savivalda?

Deklaracijų apie tai, kad savivalda gali padėti spręsti klausimus girdėjome daug, bet tai, ką tenka patirti praktikoje, primena „anuos laikus“, kai kiekvieno rajono žmogui teko gerai pasimurkdyti „galima–negalima“ teisės liūne. Savivalda tokiame liūne kol kas dar neskęsta, bet baltos vėliavos jau iškeltos – mes bandome priminti, kad dar esame, bet tuoj išnyksime iš žemėlapio ir Lietuvą sudarys didmiesčiai su didžiule plyne aplink.

Ar blogos prognozės tikrai išsipildys? Aš norėčiau tikėti, kad ne. Mūsų šalis yra maža, joje tikrai galima labai tolygiai vystyti regioninę politiką: paskirstyti verslo objektus (net ir strateginius!), auginti gyventojų skaičių, kurti darbo vietas, darželius, mokyklas, plėtoti įvairias švietimo, kultūros paslaugas ir pan. Būtent savivaldos savarankiškumas, o ne jos teisių suvaržymas gali padėti tai įgyvendinti. Tačiau reikia reformų ir ryžtingų sprendimų, o taip pat – pasitikėjimo ir įgalinimo veikti.

Prieš rinkimus daugelis žada padėti savivaldai ir prognozuoja šviesią ateitį regionams. To ir norėtųsi palinkėti. Ir dar priminti, kad kiekvienas pilietis gyvena, visų pirma, vienoje iš Lietuvos savivaldybių ir būtent čia prasideda jo tiesioginis ryšys su valdžia, valstybe ir demokratija. Tad kokį ryšį piliečiai norės turėti ateityje, priklausys tik nuo visų racionalaus ir apgalvoto pasirinkimo.