A. Bagdonas. Vietoje nedarbo dienos gegužės 1-ąją – bet kuris poilsiadienis Tavo kalendoriuje

Darbo kodeksas mums kasmet numato 16 šventinių dienų. Švenčiame Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas, tris kartus – kitas religines šventes, tris kartus švenčiame laisvą valstybę, taip pat pagerbiame motinas, tėvus, mirusiuosius.

Tarp šių švenčių išsiskiria gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo diena. Suprantu, tai tradicinė šventė. Suprantu, kai kas turbūt ją ir švenčia… Vis dėlto pažvelkime atidžiau, ar ši diena šiais laikais dar prasminga ir ar nevertėtų jos išmainyti į šį tą praktiškesnio ir galų gale – linksmesnio.

Atkurtos valstybės pirmojoje respublikoje gegužės 1-oji buvo politiškai nepastovi šventė. Pirmą kartą kaip darbo žmonių ir tautų solidarumo šventę bei nedarbo dieną ją 1919 m. įteisino Lietuvos ministrų kabinetas. Nuo 1925 m. vasario 2 d. įsigaliojo Seimo priimtas Švenčių ir poilsio įstatymas, pagal kurį gegužės 1-oji neteko oficialaus pavadinimo ir nebuvo išskirtinė, nors liko kaip nedarbo diena valstybės ir vietos savivaldybių įstaigose. Galiausiai 1930 m. gegužės 14 d. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona paskelbė naują įstatymą, kuriame gegužės 1-osios nebeliko.

Per sovietų okupaciją gegužės 1-oji grįžo su demonstracijų trenksmu ir tapo bazine revoliucinės propagandos data.

Per pusę amžiaus sovietų gniaužtais įtvirtinta šventė, ko gero, automatiškai peršoko ir į antrąją respubliką atstačius Lietuvos nepriklausomybę: 1990 m. spalio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėl atmintinų dienų“, kuriame buvo įrašyta ir „Gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo šventės diena“.

1997 m. liepos 16 d. įsigaliojo Atmintinų dienų įstatymas, kuriame šventės pavadinimas pakeistas į „Tarptautinė darbininkų diena“. Šis įstatymas su pakeitimais galioja ir dabar.

Tačiau nuo 2001 m. gegužės 17 d. šiame įstatyme atmintinos Tarptautinės darbininkų dienos nebeliko.

Vis dėlto po metų, 2002 m. birželio 4 d. priėmus Darbo kodeksą, data grįžo su nauja jėga, įsigaliojus nuostatai, kad „įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama šiomis švenčių dienomis: […] gegužės 1-ąją – Tarptautinę darbo dieną“. Nedarbo dienos iki šiol apibrėžiamos Darbo kodekse.

Siūlau pakartoti smetonišką manevrą ir gegužės 1-ąją išbraukti iš švenčių kalendoriaus, laisvą dieną atiduodant visiems darbuotojams pasirinkti patiems. Išbraukus gegužės 1-ąją iš nedarbo dienų sąrašo, galėtume visiems dirbantiems padidinti kasmetinių atostogų dienų skaičių papildoma diena. Darbą švęstume ne atgyvenusiose darbininkų demonstracijose, o ilgiau atostogaudami.

Pagal suderintas Atmintinų dienų įstatymo, Švenčių dienų įstatymo ir Darbo kodekso pataisas, samdomiems darbuotojams būtų suteikiamos 21 darbo dienų (vietoje 20) arba atitinkamai 25 darbo dienų (vietoje 24) kasmetinės atostogos. Šitaip gegužės 1-ąją pakeistų bet kuri metų diena iš likusių nešventinių dienų. Pati gegužės 1-oji, kaip stojimo į Europos Sąjungą ir darbo (darbininkų) diena, liktų atmintinąja.

Toks pokytis gyventojų kalendoriuose svarbus ne tik praktiškai, bet ir simboliškai. Su rusija nutraukėme prekybą ir diplomatiją, pašalinome rusų primestus paminklus, todėl pats laikas atsisakyti ir bolševikinės rusijos išpopuliarinto gegužės 1-osios statuso.

XIX amžiuje, kai gamybos procesas buvo alinantis, darbuotojų sąlygos prastos, gegužės 1-oji be abejonės turėjo praktinę reikšmę kovojant už darbuotojų teises. XXI amžiuje vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai ir vis plačiau samdomą darbą keičiant savarankišku darbu, šventės idėja nebeaktuali ne tik gatvės demonstracijose, bet net socialiniuose tinkluose.

Seimas jau šį ketvirtadienį balsuos, ar papildyti kasmetines darbuotojų atostogas viena diena, žmonėms suteikiant teisę patiems apsispręsti, kada skirti laiką poilsiui, šeimai, draugams.