A. Bagdonas. Subsidijos verslui – figos lapelis, o ne gelbėjimo planas

Prabėgo trys savaitės gyvenant karantino sąlygomis. Vyriausybė pristatė, iš pažiūros, ambicingą ekonomikos skatinimo planą, tačiau darbo rinkoje – chaosas. Įmonės praneša apie šimtus atleidžiamų darbuotojų, dalies jų pajamos visiškai susitraukusios. Seimas nusprendė – 70/30 ir 90/10 proporcijų subsidijos darbuotojų prastovoms kompensuoti. Stambiesiems rinkos žaidėjams ir mažiau karantino paliestiems sektoriams toks modelis naudingas, tačiau ar priemonės realiai padės mažiesiems?

Kompensacijų mechanizmu verslui bandoma uždengti gilesnes problemas

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausia sektoriaus problema dabar – apyvartinių lėšų trūkumas atsiskaitymams su nuomotojais, tiekėjais ir darbuotojais. Sakysite, reikia skolintis, tačiau dėl didelių rizikų bankai paskolomis švaistytis nenori. Į pagalbą ateina Vyriausybė – „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) fondas teiks paskolas karantino paveiktoms įmonėms lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau ši priemonė įsigalioja tik nuo balandžio 16-os dienos, prabėgus mėnesiui nuo karantino įvedimo. O kada pasieks verslo atstovus sunku būtų net prognozuoti.

Didžioji dalis tokių įmonių gyvena iš apyvartinių lėšų ir  papildomai sukaupto rezervo neturi, o kai kurių pajamos karantino laikotarpiu yra susitraukusios 100 procentų. Todėl norint išsaugoti darbo vietas, 70 ar 90 proc. kompensacijos, deja, nepadės. Aritmetika paprasta – gaunant nulį pajamų sunku ar beveik neįmanoma apmokėti bet kokią dalį atlyginimų darbuotojams. Dalines subsidijas galima ir reikia skirti verslams, kurių veikla apribota dalinai. Tačiau, kai kalbama apie restoranus, barus ar grožio paslaugas, bent už laikotarpį kuomet veikla visiškai sustabdyta reikalingos šimtaprocentinės išmokos.

Nors patvirtintos subsidijos didesnės nei buvo pradiniame siūlyme, bendra suma negalės viršyti 1,5 MMA. Tai reiškia, kad dalis darbuotojų mieliau rinksis nedarbo išmoką. Galimi ir susitarimai su darbdaviais, kad atleidimas laikinas, nes taip elgtis elementariai labiau apsimoka. Nedarbo išmoka dalinai skaičiuojama nuo turėtų pajamų, todėl jei žmogus uždirbo didesnį nei vidutinis užmokestį, pašalpa atitinkamai bus didesnė nei siūlomas atlyginimas už prastovą. Ir mums visiems, mokesčių mokėtojams, tai kainuos gerokai daugiau nei 100 proc. subsidijos.

Dabartinis subsidijų modelis neduos norimo rezultato dar ir todėl, kad darbdavys turi įsipareigoti neatleisti darbuotojo bent trijų mėnesių (taikant didesnę subsidiją – pusės metų) laikotarpyje. Vyriausybė prašo darbdavių įsipareigoti, bet pati to vengia. Nėra aišku, nei kiek laiko tęsis subsidijavimas, nei kas bus po to. Šiandien verslas priima sprendimus daugiausia kelioms savaitėms į priekį, o valstybė prašo užtikrinti dėl ateinančio pusmečio veiksmų. Retas gali garantuoti, kad apskritai sugebės išsaugoti darbo vietas pusmetį – dirbant nuostolingai tai elementariai gali nuvesti įmonę į bankrotą. Galiausiai, pagal siūlomą modelį, subsidijos bus skiriamos kaip kompensacija po to, kai įmonės pačios apmokės prastovas darbuotojams. Galima suprasti Vyriausybės norą apsisaugoti nuo nesąžiningų darbdavių, tačiau smulkusis verslas, negaunantis jokių pajamų, tiesiog neturės iš ko mokėti subsidijuojamų atlyginimų avansu.

Galimybė dirbti labiausiai pažeidžiamiems sektoriams         

Dar viena priemonė, kurios galėtų imtis valdžia – suteikti galimybę labiausiai pažeidžiamiems sektoriams dirbti. Karantino taisyklių laikytis būtina, tačiau galima kurti tiekimo grandines, laikantis saugumo reikalavimų ir tiesiogiai neįtraukiant pirkėjų. Valstybė galėtų vykdyti būtinųjų prekių pirkimus iš smulkiųjų prekybininkų, taip pat skatinti elgtis ir didžiuosius rinkos žaidėjus, kurie ir toliau dirba viso karantino laikotarpiu. Džiugu, kad galiausiai Vyriausybė jau kalba apie galimybę smulkiajam verslui dirbti ribojant klientų srautus. Tai padėtų daliai įmonių generuoti bent minimalias pajamas, o subsidijavimas nebūtų tuščias mūsų pinigų švaistymas ir kurtų pridėtinę vertę.

Patogios skolinimosi sąlygos veda į savotišką šiltnamio efektą ir gali sukurti iliuziją, kad išbrisime be didelių pasekmių. Tačiau tuščiai mėtydami subsidijas ir neanalizuodami, kiek realiai tai atneš naudos, stipriai rizikuojame. Skolintus pinigus, kuriuos mums visiems dar teks grąžinti, reikia ne dalinti, o lieti į ekonomiką. Tuo turėtų užsiimti ne Socialinės apsaugos ir darbo ministras, o Ekonomikos ir inovacijų, kurio, primenu, vis dar neturime. Kaip neturime ir dialogo tarp didžiųjų partijų Seime.

Tą puikiai iliustravo balsavimai dėl priedų prie atlyginimų medikams Seimo pavasario sesijos metu. Daliai Seimo, panašu, buvo svarbiau, kas pateikė įstatymo projektą, kas taps tautos gelbėtojais, o ne kokias pasekmės matysime. Juk ant kortos daug – pervargę, reikiamų priemonių neturintys ir nusivylę medikai, didėsiantis nedarbo lygis ir bankrotų skaičius šalyje.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad praėjus savaitei, partijos visgi pademonstravo, kad geba ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Buvo rastas kompromisas bei priimti visuomenės taip laukti sprendimai dėl priedų prie atlyginimų medikams. Dabar atėjo verslo ir visų dirbančiųjų eilė.