A. Bagdonas. Seimo nario priesaiką atitinka ne boikotas, o mandatas

Dainius Gaižauskas vis dėlto buvo teisus. Jis buvo pranašiškas. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos veikėjas ne kartą iš Seimo tribūnos grasindamas įspėjo koaliciją, kad politinės diskusijos skaldo visuomenę. Kad kai kurios vidinės politikos iniciatyvos skaldo visuomenę. Kad įstatymų leidėjo pastangos užtikrinti pažeidžiamos visuomenės grupės lūkesčius skaldo, tik skaldo.

Ir iš tikrųjų suskaldė. Beveik pusė Seimo, įskaitant įžvalgųjį D. Gaižauską, visa parlamentinė opozicija, kuri atstovauja didelės visuomenės dalies pažiūroms, praėjusią savaitę atskilo ir išėjo į kitą salę. Grasino, grasino, kad suskils ir iš tikrųjų suskaldė.

Pats.

Kaip šauksi, taip atsilieps.

Manau, opozicijos grasinimams įgyvendinti reikėjo preteksto, ir juo tapo ne LGBT bendruomenei būtinas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, kaip galėjome pamanyti. Pretekstu tapo Seimo sprendimas neatleisti iš pareigų žemės ūkio ministro Andriaus Navicko. Tas pats D. Gaižauskas gąsdino, kad rūpintis partnerystės įteisinimu ne laikas, nes karas. O paralyžiuoti Seimo darbą – tai jau laikas tinkamas? Ar opozicijos frakcijoms atrodo, kad Rusijos karas prieš Ukrainą baigėsi? Ir galima tiesiog taip imti ir išsivaikščioti iki Seimo rudens sesijos rugsėjo 10-ąją?

Asmeniškai visiškai pritariu, kad opoziciją girdėti reikia. Ir mes ją girdime, net kai nebūtinai sutinkame. Niekas kitas neužima tiek eterio Seimo posėdžio salėje kaip opozicionieriai Remigijus Žemaitaitis, Artūras Skardžius, Petras Gražulis. Girdime, klausome. Niekur nesidėsi, toks mūsų, politikų, darbas: girdėti, klausyti, kalbėti ir po diskusijų priimti sprendimus. Negirdėti ir neklausyti – tai jau ne politiko funkcija. Tai įsižeidusio mažamečio kaprizas.

Mes per posėdžius dažnai nagrinėjame ir opozicijos siūlomas pataisas. Kaip paskelbė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, nuo kadencijos pradžios opoziciniai parlamentarai užregistravo 357 įstatymų projektus, iš jų 255 pateikė. Po pateikimo Seimas pritarė 146 pataisoms – tai yra 57 proc.

Kas kita, ar mes, valdantieji, privalome įgyvendinti opozicijos siūlomą politinę darbotvarkę. Ne tik neprivalome, bet ir negalime. Pirma, opozicijos siūloma darbotvarkė neatitinka dabartinės koalicijos pažiūrų, kurioje ryški liberalizmo linija. Antra, kai kurie pasiūlymai yra stačiai populistiniai ir ilgalaikėje perspektyvoje greičiausiai žalingi – kaip štai praėjusią savaitę jų iškeltas reikalavimas mažinti PVM maistui ir akcizus kurui. Sumažinti PVM ir akcizai, perfrazuojant D. Gaižauską, visuomenės turbūt neskaldytų, užtat suskaldytų ekonomiką ir Žaliąjį kursą.

O štai opozicijos pasiūlymui sulyginti neapmokestinamąjį pajamų dydį su minimalia mėnesine alga nuoširdžiai pritariu ir pats to siekiu. Šių ekonominių rodiklių suvienodinimas yra ir programinis liberalų įsipareigojimas, todėl liberalioms opozicijos idėjoms mes besąlygiškai pritariame.

Kur sutariame – ten sutariame, kur nesutariame – ten nesutariame. Ir sutariame ar ne – mes, Seimo nariai, pirmiausia balsuojame. Seimo nario priesaiką atitinka ne boikotas, o mandatas. Lietuvos žmonės ne tik išrinko savo atstovus, bet ir kiekvieną dieną iš savo sumokėtų mokesčių lėšų moka parlamentarams darbo užmokestį. Atsisakyti dirbti šiomis aplinkybėmis yra paprasčiausia negarbinga prieš Lietuvos žmones.

O dabar svarbiausia. Dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą opozicinių socialdemokratų seniūnas Gintautas Paluckas ir žaliųjų-valstiečių pirmininkas Ramūnas Karbauskis siūlė ne ginkluotis, o rūpintis maisto ir energijos kainomis. Atkreipkime dėmesį, kad opozicijos pasiūlymuose kartojasi tas pats motyvas – rūpintis ne karu, o kainomis. Jų manymu, likusioje pavasario sesijoje visą dėmesį reikia skirti tik „būtiniausių ir neatidėliotinų socialinių ir ekonominių klausimų sprendimui“. Apie karą nerandu nė žodžio.

Niekas neabejoja, kad kainomis turime rūpintis: mes ir rūpinamės patvirtindami 2 mlrd. eurų vertės antiinfliacinį paketą, skirtą apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes nuo staigaus kainų kilimo. Bazines išmokos padidėjo, energetinių resursų kainos kompensuojamos. Tuo metu nutylėti karą, nukelti jį į antrą planą Lietuvoje niekam nebūtų naudinga. Tai patiktų nebent Maskvai.

Posėdžių boikotas kaipsyk ir apsunkina Seimo sprendimus dėl krašto gynybos, nacionalinio saugumo ir pagalbos puolamai Ukrainai. Praėjusį ketvirtadienį opozicija pasirinko palikti posėdžių salę būtent prieš pateikiant Seimo rezoliuciją „Dėl visapusės paramos Ukrainos pergalei pasiekti, narystei Europos Sąjungoje paspartinti ir saugiai laivybai Juodojoje jūroje užtikrinti“. Taip pat planavome pradėti Vietos savivaldos įstatymo, Rinkimų kodekso svarstymą, kad kitais metais savivaldos rinkimuose merus būtų galima rinkti tiesiogiai. Apmaudu, kad vietoje tokių svarbių darbų opozicija pasirinko demonstratyviai išeiti iš salės.

Su nerimu laukiu, kad Seimo Pirmininkės suburta Dialogo grupė ras išeitį iš demokratinio proceso paralyžiaus ir mes visi grįšime per likusias kelias sesijos savaites užbaigti svarbių darbų – ir užtikrinant žmogaus teises, ir švelninant infliacijos poveikį žmonėms, ir stiprinant Ukrainos, Lietuvos, visos Europos gynybą.