A. Bagdonas. Šalutinis susisiekimo efektas

Andrius Bagdonas

„Esu ministras ir turiu atlikti savo pareigas – aš tą ir darau. O šalutiniai dalykai yra tokie, kokie yra“, – toks buvo naujausias Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus atsakymas-perliukas apie tai, kad per savo trumpą ministro karjerą jis sugebėjo sumušti visus skandalų dažnumo rekordus,  praignoravo bent 5 viešus prezidento G. Nausėdos jam pareikštus nepasitikėjimus ir bent keliolika raginimų atsistatydinti. Taigi už kokius „nuopelnus“ Lenkų rinkimų akcijos deleguotas J. Narkevičius sugebėjo per rekordiškai trumpą laiką užsidirbti, nekompetentingo, savanaudiško ir „lengvai tampomo už virvučių” politiko vardą?

Viskas prasidėjo nuo pietų, o tiksliau nuo sąskaitų už jas, kurias „noriai“ apmokėjo ministerijai pavaldžios įmonės. Vėliau – nakvynės reikalai,  kai  „benamis“ parlamentaras J. Narkevič išsikaulijo butą Seimo viešbutyje, kurį iškart perleido savo pilnametei dukrai. Nes pats tuo metu su žmona Irena užsiėmė butų nuoma sostinėje. Pagal verslo liudijimą. Žurnalistai taip pat atkapstė, kad J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“, kaip koks mafijozas galėjo reikalauti 10 proc. nuo laimėtų sumų. O už tuos pinigus buvo rekonstruotas jo prabangus namas Trakuose. Ministras net pamiršo, kad šią rekonstrukciją atliko jo dukters krikštatėvis (kuris, neatgavęs skolų iš ministro ir prabilo apie galimą korupciją).

Na ir vyšnaitė ant sluoksniuotų skandalų torto – „keliukas“. Premjero keliukas. Stebuklingai per mėnesį pasidengęs asfaltu, po to, kai dulkės ėmė griaužti, namo iš Vyriausybės grįžtančio premjero gerklę, o tarnybinio BMW septintuko amortizatoriai nebesugebėjo sugerti duobėto keliuko nelygumų. Tokie vat „šalutiniai dalykai“ trukdė Susisiekimo ministrui be rūpesčių įsisavinti 882,2 mln. eurų transportui ir ryšiams 2020 -iesiems skirtą biudžetą. Beje, iš jų Kelių priežiūrai ir plėtrai buvo skirti – tik kuklūs 524,5 mln. Eurų. Pusę milijardo mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų į savanaudiškas, galimai korumpuotas rankas.

Kaip teigia politologas, didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidęs profesorius Kęstutis Girnius, civilizuotose, demokratinėse valstybėse reakciją į pareigūnams reiškiamus kaltinimus, dažniausiai lemia trys veiksniai. Pirma, paties politiko sąžiningumas, jo atsakomybės jausmas bei požiūris į politinį, valstybinį darbą. Kai kurie, nors ir nekalti, nutaria atsistatydinti, kad nemestų šešėlio ant savo partijos ar institucijos gero vardo, įsitikinę, kad politikai turi turėti nepriekaištingą reputaciją.  Antra, šalies ir partijų tradicijos didele dalimi nustato, ko laukiama iš politiko, kaip jis turi elgtis, kiek jos nepakančios korupcijai. Skandinavijos šalyse Narkevičius negalėtų ilgai atlaikyti spaudimo, būtų priverstas trauktis. Ukrainoje ir Rusijoje toks elgesys būtų vos pastebimas mažmožis. Trečiasis faktorius – politinė konjunktūra. Ar skandalas kyla kadencijos pradžioje, ar rinkimų išvakarėse, ar atstatydinimas sugriaus valdančiąją koaliciją, ar nieko nedarymas neigiamai paveiks rinkėjų nuostatas?

Į visus šiuos klausimus šių skandalų herojaus J.Narkevič faktinis bosas „svarbiausias lenkas“ Lietuvoje Valdemaras Tomaševskis atsakė vienu slavišku žodžiu: „Jerunda“ (menkniekis). Ir to pakako visiems: ir valdančiajai daugumai, ir premjerui, ir prezidentui. Panašu, kad Lietuvoje pakantumas neetiškiems pareigūnų ir politikų veiksmams didėja. Dabar reikėtų to paties paklausti rinkėjų. Ar jiems priimtina, kad vienam svarbiausių ūkio sektorių, turinčiam didelę reikšmę šalies ekonomikai vadovauja „jerunda principus“ taikantis politikas? Ar jiems svarbu, kad susisiekimo infrastruktūros modernizavimas ir plėtra didintų mūsų valstybės konkurencingumą, skatintų kurti gerai apmokamas darbo vietas, sudarytų sąlygas realizuoti globalios Lietuvos koncepciją, kai visi tautiečiai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos gali dalyvauti mūsų šalies ūkio plėtroje, ar tik gerintų konkretaus korumpuoto politiko asmeninę gerovę?

Atsakymų į šiuos ir daug kitų klausimų laukti liko neilgai. O kol „jerunda ministras“ kalba apie „šalutinius dalykus“, labai svarbu, kad valstybė skirtų reikiama dėmesį susisiekimo klausimams. Štai daugiau kaip trečdalis didžiųjų miestų gyventojų turi dviračius, tačiau vos keli procentai juos naudoja kaip transporto priemonę. Viešojo transporto sistema neužtikrina reikalingos kokybės ir nesugeba tapti konkurencinga alternatyva individualiam motorizuotam transportui miestuose. Prioritetą miestuose atiduoti reikia viešajam transportui. Infrastruktūros plėtros lėšas nukreipti į viešojo transporto kokybės gerinimą bei prieinamumo didinimą. Sukurti vieningą tarprūšinę elektroninę viešojo transporto bilietų sistemą. Tai leis patogiai planuoti keliones miestuose ir tarp miestų, užtikrins miesto ir priemiesčio įvairių rūšių viešojo transporto maršrutų dermę ir didesnę sąveiką su privačiu transportu.

Reikia remti pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūros plėtrą. Skatinti šios srities investicijas, dviračių dalinimosi paslaugų (angl. bike sharing) teikimą, skatinti dviračių gabenimą viešuoju transportu, „bike & ride“ sistemų diegimą. Svarbu užtikrinti, kad dviračiu miestuose būtų galima važiuoti saugiai ir greitai. Bevariklės transporto priemonės Lietuvos miestuose  turėtų taptui ne tik laisvalaikio praleidimo, bet ir kasdienio susisiekimo priemone.

Juk patogiai važiuoti galima ne tik „keliukais“, bet ir vandens keliais. Tiesa, iki šiol Lietuvos vidaus vandenų keliai yra nepritaikyti komercinei laivybai, nepaisant to, kad iš Vilniaus ar Kauno upėmis ir Kuršių mariomis galima pasiekti Klaipėdą. Vidaus vandenų kelių infrastruktūra yra apgailėtina, avarinės būklės arba jos apskritai nėra.

Akivaizdu, kad biurokratinės girnos ir perdėti aplinkosauginiai reikalavimai (motorizuotų vandens transporto priemonių naudojimas) beviltiškai žlugdo smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris galėtų išnaudoti vidaus vandens kelius krovinių ir keleivių pervežimui. Nėra kompleksinio požiūrio, užtikrinančio vidaus vandenų transporto sistemos ir ekosistemos subalansuotą veiklą – didesnes rekreacines, pramogines, turistines, krovinių gabenimo ir susisiekimo galimybes. Reikia sparčiai plėsti vidaus vandens kelių infrastruktūrą ir pritraukti savivaldybių dėmesį, įrengti ir sutvarkyti farvaterius, kurti prieplaukų ir uostelių tinklą, rengti bendras programas investicijų pritraukimui.

O svarbiausia „šalutinius dalykus“: sąžiningą elgesį, atsakingą požiūrį į politinį, valstybinį darbą, nepriekaištingą politiko reputaciją būtina paversti pagrindiniais.